Galutinė karinė pergalė Ukrainai atrodo taip pat mažai tikėtina, kaip ir Rusijai, tačiau Kijevui ir jo Vakarų partneriams ateitis vistiek atrodo šviesesnė, manoma, kad karas baigsis su sąlyginiu sėkmės jausmu, nors ir Maskvai ir tebėra teoriškai įmanoma.
Pergalės apibrėžimas
Ukrainos Vakarų partneriai ir toliau vaidina svarbų vaidmenį šiame kare. Atsižvelgdami į Ukrainos karinius interesus, jie taip pat pateikia savo idėjas apie pageidaujamus karo rezultatus. Šie tikslai ne visada sutampa su Kijevo vizija, tačiau būdama priklausoma nuo Vakarų Ukraina negali į juos neatsižvelgti.
Be nuolatinės galingos karinės pagalbos per ateinančius mėnesius ir metus, Ukraina negalės pasinaudoti reikalinga įranga ir amunicija. Prieš nugalint Rusijos kariuomenę už Kijevo ribų, Putino kalbos buvo kupinos pasitikėjimo dėl neišvengiamos Ukrainos kapituliacijos. Tačiau nuo 2022 metų kovo Rusijos kariniai tikslai tapo neaiškūs. Nesant jokio aiškaus Kremliaus tikslų paviešinimo, pateikiame tikėtinus tikslai, kuriuos galima numanyti:
- Nuo pasitraukimo iš Kijevo regiono iki 2022 m. rudens Rusijos vienintelis ryškus siekis buvo „išlaisvinti Donbasą“, o tai greičiausiai reiškė veržtis iki pat Donecko ir Luhansko regionų sienų.
- Antrasis tikėtinas Rusijos tikslas yra išlaikyti Donbaso ir Krymo koridorių Chersono ir Zaporožės regionuose. Po netikrų aneksijos „referendumo“ keliuose pietrytiniuose Ukrainos regionuose šių regionų kontrolė tapo kitu tikėtinu šio karo tikslu. Paleisti tai, kas dabar laikoma Rusijos teritorija, reikalautų Konstitucijos peržiūros ir būtų tolygu pralaimėjimui.
- Tuo tarpu 2023 m. vasario 21 d. Putinas Federalinei Asamblėjai pareiškė, kad Rusija niekada nususitaikys su pralaimėjimu. Putino Saugumo Tarybos narys Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad Rusija prireikus panaudos bet kokius turimus ginklus, kad užkirstų kelią „strateginiam pralaimėjimui“, galbūt net ir savo branduolinį arsenalą.
- Tačiau lieka neaišku, kiek Kremlius gali būti įsipareigojęs ginti Chersono ir Zaporožės regionus. Šiuo atžvilgiu Maskva iš tikrųjų gali būti pasirengusi parodyti tam tikrą lankstumą. Tačiau Donbaso atžvilgiu visas lankstumas buvo prarastas prieš pat invaziją, kai po trumpų dvejonių Rusijos vyriausybė pripažino Donecko ir Luhansko „respublikų“ nepriklausomybę jų paskelbtose 2014 m. sienose (identiškos Ukrainos sienoms).
Tiesą sakant, „pergalės“ pasiekimas (net tam tikra prasme) vis tiek būtų Kremliaus pralaimėjimas. Po karo Rusija gyvens daug priešiškesniame pasaulyje nei tas, kurį pažinojo prieš invaziją: Rusijos energijos eksporto pagrindas subyrėjo, Rusijos kariuomenė atskleidė savo silpnybes, Ukraina priartėjo prie Vakarų tiek politine, tiek karine prasme.
Tuo tarpu Rusija įgijo neišspręstą karinį konfliktą su itin priešiška valstybe su kuria turi bendrą sieną. Net keturių Ukrainos regionų ir koridoriaus į Krymą įgijimas, nors hipotetiškai įmanomas, vargu ar kompensuotų šiuos politinius ir ekonominius nuostolius.
Dalinė „pergalė“ šiuo atžvilgiu yra geriausia Rusijos viltis sumažinti savo nuostolius ateinančiais mėnesiais ir metais. Dabar net ir kažkoks laimėjimas Rusijai gali atrodyti, kaip perspektyva. Rusijos armija įrodė, kad ji gali išstumti Ukrainos gynėjus iš miestų ir miestelių, nors ir lėtai ir su tokiais dideliais nuostoliais, kad turi sutelkti pastiprinimą mobilizuodama civilius.
Pirmasis tokio užsitęsusio laipsniško Ukrainos formacijų perkėlimo skyrius (iš Sievierodonetsko, Lisičansko, daugumos Luhansko srities ir Lymano) baigėsi, kai Rusijos pajėgos buvo sumuštos prie Charkivo ir Chersono. Sprendžiant iš tempo ir užfiksuotų nuostolių, antrasis Donbaso puolimo etapas mažai kuo skiriasi nuo pirmojo.
Besąlygiška Rusijos pergalė (visiškas Ukrainos kariuomenės pralaimėjimas) įmanoma tik tuo atveju, jei Kijyvas arba jo Vakarų partneriai nuspręs atsisakyti bet kokio pasipriešinimo, tačiau tiek Ukraina, tiek Vakarai išlieka įsipareigoję tam tikra forma laimėti karą, net jei pergalę supranta kiek kitaip.
Ko nori Kijyvas
2022 m. kovo pabaigoje Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Kijyvo regiono, Ukrainos valdžia suformulavo tai, kaip jie supranta pergalę: tai reiškia visišką Ukrainos suvereniteto atkūrimą visoje jos teritorijoje nuo 1991 m., įskaitant Donbasą ir Krymo pusiasalį.
Iš pradžių kilo abejonių dėl Krymo ir ar jį reikia grąžinti jėga ar derybomis. Vėliau Vakarų ginklų antplūdis padėjo Kijyvo valdžiai pasiekti sutarimą: Ukraina karine jėga atkovos Krymą.
Ukrainos kariuomenės kovinės sėkmės taip pat sustiprino šį maksimalistinį siekį. Žinoma, Ukrainos sėkmė mūšio lauke nežada lengvos pergalės, tačiau karo eiga sustiprino Kijyvo viltis išlaisvinti visą savo tarptautiniu mastu pripažintą teritoriją. Tai užkerta kelią taikos deryboms, pagrįstoms Ukrainos teritorinėmis nuolaidomis.
Vaizdas iš Vakarų pusės
Retoriškai Vakarai išreiškia solidarumą su Kijyvu ir pritaria lūkesčiams, kad Ukrainos teritorinis vientisumas bus visiškai atkurtas. Tačiau skirtingi politikai skirtingai supranta konkrečius šio tikslo įgyvendinimo mechanizmus.
Viena iš akivaizdžių sutarimo sričių yra ta, kad Putinui neturėtų būti leista laimėti ir kad jis turi būti laikomas atsakingu už agresijos pradžią (kaip įspėjimas kitiems diktatoriams). Vakarų koalicija (daugiausia JAV) Kremliaus pergalės neigimą taip pat laiko sąlyga išlaikyti Vakarų pasaulinę įtaką.
Neleisti Maskvai gauti naudos iš invazijos reiškia, kad Vakarų minimali taikos sąlyga yra ta, kad Rusijos armija turi trauktis už 2022 m. vasario mėn. ribų.
Pagal šį scenarijų Krymo ir anksčiau okupuotų Donbaso dalių grąžinimas galėtų būti sprendžiamas derybomis. Taip Londonas ir Vašingtonas suformulavo savo tikslus 2022 m. pabaigoje, po to, kai rusams nepavyko paimti Kijyvo.
„Bausti“ Kremlių radikaliau prieštarauja Vakarų (daugiausia JAV) neeskalavimo strategijai. Ukrainą remianti Vakarų koalicija nuo pat invazijos pradžios bandė suvaldyti įtampą.
JAV ir NATO siekia eskaluoti tik reaguodamos į agresyvias Kremliaus iniciatyvas. Pavyzdžiui, mobilizavus ir formaliai aneksavus keturis Ukrainos regionus, koalicija staigiai padidino pagalbos Ukrainai apimtis, taip pat išplėtė siunčiamų ginklų asortimentą.
Jei Maskva susidurs su neišvengiamu pralaimėjimu, baiminamasi, kad Rusija gali smogti Rytų Europos NATO bazėms, kurios aprūpina Ukrainą
Jei tai nebus išprovokuota, Vakarai nenori toliau kopti eskalavimo laiptais, manydami, kad tai gali sukelti nekontroliuojamus pokyčius. Tuo pat metu NATO atrodo mažiau susirūpinusi dėl užuominų ir branduolinio karo grasinimų (pavyzdžiui, iš prezidento Putino ir Nacionalinio saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo), ir labiau nerimauja dėl konflikto plitimo už Ukrainos sienų.
Pavyzdžiui, jei Maskva susidurs su neišvengiamu pralaimėjimu, baiminamasi, kad Rusija gali smogti Rytų Europos NATO bazėms, kurios aprūpina Ukrainą. Taip Rusija gali mėginti versti Vakarus pradėti tiesiogines derybas su Rusija.
Vašingtonas tikriausiai aiškiai pasakė Ukrainai, kad karinė pagalba būtų sumažinta, jei Kijyvas pradėtų bandyti atgauti prarastas teritorijas už prieškario kontaktinės linijos. Manoma, kad bet kuriai iniciatyvai atgauti Krymą ar visą Donbasą reikės Ukrainos partnerių Vakaruose pritarimo.
Rezultatas: užsitęsęs karas
Praėjus metams nuo invazijos, abiejų pusių tikslai susiveda į tam tikrų teritorijų kontrolę. Priverstas atsisakyti savo siekio likviduoti Ukrainą kaip valstybę, Kremlius nesugebėjo paskelbti jokio nuoseklaus naujo karo tikslo.
Tiesą sakant, Rusijos kariuomenė neturi pakankamai jėgų, kad pasiektų net „kuklų“ tikslą užimti visą Donbasą. Tuo tarpu Kijyvas yra įsipareigojęs atkurti Ukrainos suverenitetą, net jei jo priklausomybė nuo partnerystės su Vakarais neleidžia patenkinti šio siekio šiuo metu.
Atsargus Vakarų partnerių vangumas greičiausiai atima iš Ukrainos išteklių, kurių jai prireiktų, kad išlaisvintų visą 2022 m. prarastą teritoriją. Labai tikėtina, kad tai prognozuoja užsitęsusį sekinimo karą, kuris nesibaigs ir kitais metais. Tačiau yra bent menka tikimybė, kad kovos gali baigtis iki 2024 m. vasario mėn. Štai ko tam prireiks.
Ramybė per metus
Pastaruosius mėnesius Ukrainoje siautėjęs sekinimo karas gali sukelti keletą pasekmių:
- Viena pusė susiduria su kritišku išteklių trūkumu, palyginti su priešininku. Taip gali nutikti, jei kuri nors pusė nebeturi išteklių arba, priešingai, gauna prieigą prie išteklių, gerokai viršijančių priešininko. Bet kuriuo atveju pralaimėjusi pusė būtų priversta ieškoti taikos siūlydama nuolaidas arba kapituliuoti.
- Abu priešai išeikvoja savo išteklius arba supranta, kad jų eikvojimas nereikš geresnių rezultatų. Konfliktas įšaldytas.
- Viena pusė kuria strategiją, kaip panaudoti išteklius daug veiksmingiau nei priešas arba sumažinti priešo išteklius. Aiški asimetrija išvestų iš aklavietės ir užbaigtų alinimo karą. Tada laimėjusi pusė nugalėtų priešininką.
Atsižvelgiant į aklavietę, kurią matome fronto linijose, dabartiniai Rusijos ir Ukrainos ištekliai yra maždaug vienodi, o konfliktas, atrodo, artėja prie užšalimo. Nors abu priešininkai turi tam tikrų galimybių išeiti iš aklavietės, jų galimybės nėra lygios.
Rusijos galimybės išeiti iš aklavietės
Mobilizacija išsprendė pagrindinę Rusijos kariuomenės problemą, su kuria susidūrė pirmaisiais karo metais, tai yra - karių trūkumą, kuris buvo jaučiamas palyginti su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, kur pirmasis mobilizacijos ratas iš esmės buvo baigtas iki vasaros vidurio.
Po Rusijos mobilizacijos Ukrainos kariuomenė nebegalėjo pasistūmėti taip sparčiai, kaip darė rugsėjį ir spalį Charkovo srityje ir Lymane (kai prasibrovė per silpną pirmąją Rusijos gynybos liniją ir pajudėjo dešimtis kilometrų, beveik nesutikusi pasipriešinimas).
Tačiau mobilizacija Rusijai taip pat sukėlė daugybę naujų problemų:
- Armija, kurią dabar daugiausia sudaro nauji šauktiniai, akivaizdžiai nepasirengusi efektyviems organizuotiems puolimui. Tai tapo akivaizdu 2023 m. vasario pradžioje, kai Rytų karinės apygardos jūrų pėstininkai ir motorizuoti pėstininkai (neseniai papildyti naujais naujokais) patyrė pralaimėjimą, vykdydami puolimą Vuhledare.
- Vienetai, sudaryti iš naujai mobilizuotų karių, geriau gina savo linijas. Vis dėlto, nepaisant bendros sėkmės vėlyvą rudenį ir ankstyvą žiemą vykdant gynybines operacijas netoli Svatovės ir Kreminos, kyla abejonių dėl šių dalinių gebėjimo sulaikyti stipresnį Ukrainos puolimą. Net kariai, dislokuoti aplink Svatovę ir Kreminą, patyrė tam tikrų vietinių problemų.
- Rusijos kariuomenė nuo 2022 metų pavasario prarado pagrindinį karo instrumentą – artilerijos ugnį, kuri priklauso nuo didžiulių amunicijos atsargų. Tai vienodai taikoma Rusijos puolimo ir gynybos operacijoms.
- „Amunicijos badas“ dabar yra nuolatinis karo dalyvių, karinių tinklaraštininkų ir save vadinančių „karo korespondentų“ nerimas ir rašinių tema. Šis trūkumas yra neapgalvotų išlaidų 2022 m. rezultatas, kartu su Ukrainos smūgiais Rusijos amunicijos sandėliams. Atsižvelgiant į gamybos tempus, Rusijos gynybos pramonė šiuo metu negali kompensuoti susidariusio trūkumo. Nors tikrasis problemos mastas dar nėra aiškus (nesant duomenų apie gamybos tempus, galimą jų pagreitinimą ir likusias amunicijos atsargas), mažai tikėtina, kad Rusijos pusė šovinių visiškai pritrūktų. Visgi per dieną iššauti dešimtis tūkstančių sviedinių (palyginti su keliais tūkstančiais Ukrainos) Rusijai nebegali.
- Artilerija taip pat yra Rusijos gynybos pagrindas. Tai sustabdė Ukrainos puolimą Chersono srityje ir leido Rusijai išvengti visiško žlugimo Svatovės fronte praėjusį rudenį. Tačiau ten, kur artilerija yra dar svarbesnė, yra Rusijos puolimas. Šaltiniai Ukrainos daliniuose, kurie dabar kovoja aplink Bakhmutą, pažymi, kad „Wagner Group“ puolimo taktika remiasi artilerijos panaudojimu Ukrainos gynybai slopinti. Ir atvirkščiai, nesėkmingame puolime prieš Vuhledarą dalyvavę Rusijos kariai savo nesėkmę paaiškino nepakankamu amunicijos tiekimu.
- „Wagner Group“ yra vienintelė Rusijos formacija, šiuo metu vykdanti patenkinimą puolimą. Jo veiksmingumas grindžiamas beprasmiu išteklių naudojimu, neapsiribojant amunicija. Sukarintas kartelis taip pat neapgalvotai eikvoja personalą, suskirstytą į puolimo grupes, šturmuojančias Ukrainos gynybos linijas. Šios konkrečios taktikos negalima pritaikyti likusioms Rusijos ginkluotosioms pajėgoms, nes reguliarioji armija yra daug jautresnė nuostoliams. Taip pat kyla tam tikrų abejonių ar nedidelis Wagnerio grupės laimėjimas yra proporcingas jų žmogiškosioms išlaidoms (net jei į tą naudą galiausiai bus įtrauktas ir Bakhmutas).
Vienintelis išteklius, kurio Maskva iki galo neišnaudojo (ir kuris teoriškai gali pakreipti pusiausvyrą Rusijos naudai), yra karinė aviacija. Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgos vis dar turi kelis šimtus modernių orlaivių, kurie įrodė savo efektyvumą Sirijoje. Tačiau nei „Islamo valstybė“, nei „Al Qaeda“ neturėjo tokių priešlėktuvinių raketų sistemų, o Ukraina jas turi, nepaisant Rusijos pastangų sugriauti šias gynybos sistemas invazijos pradžioje.
Nuo 2022 m. kovo mėn., kai jos aviacija pirmą kartą patyrė didelių nuostolių, Rusija nenorėjo rodyti savo lėktuvų Ukrainos raketų sistemoms. Maskva retai naudojo savo karo lėktuvus vidutinio nuotolio aukštyje ir beveik niekada už Ukrainos fronto linijos.
Dėl to Ukrainos vadovybė gali toliau tiekti savo junginius ir perkelti pastiprinimą į visus pažeidžiamus fronto segmentus. Praėjusį rudenį Rusijos pajėgos pradėjo „strateginius smūgius“ Ukrainos energetikos infrastruktūrai, dar kartą bandydamos nuslopinti šalies oro gynybą, manydamos, kad Ukraina negali sau leisti prarasti šių gyvybiškai svarbių objektų ir bus priversta išskleisti savo oro gynybos įrenginius visoje šalyje. Be to, Rusija tikėjosi panaudoti savo antiradiacines raketas oro gynybos sistemoms su veikiančiais radarais.
Jei ši strategija būtų pasisekusi, Rusija galėtų atkurti dominavimą ore, tačiau Vakarai tam priešinosi tiekdami Ukrainai dar daugiau priešlėktuvinių sistemų. Atsižvelgiant į tai, kad NATO trūksta šių sistemų, Rusijos kariuomenė vis tiek turėjo nemažą galimybę laimėti šį konkretų mūšį bendrame sekinimo kare.
Nuo Naujųjų metų Rusijos atakų Ukrainos energetikos objektams intensyvumas sumažėjo. Neaišku, ar tai gali būti dėl dronų ir raketų trūkumo, ar dėl Rusijos vadovybės nusivylimo nesugebėjus išjungti Ukrainos oro gynybos.
Žinome tik tai, kad generolas Sergejus Surovikinas, kuris iš pradžių palaikė šią idėją, buvo pažemintas ir dabar yra antras, vadovaujantis Rusijos „specialiajai karinei operacijai“. Yra mažai įrodymų, kad Rusijos armija gali žengti į priekį esant amunicijos deficitui. Dabartinės Maskvos pastangos judėti į priekį ilgainiui gali jai tik pakenkti: eikvodama išteklius be didesnio pelno, Rusija gali susilpninti save prieš Ukrainos kontrpuolimą.
Vis dėlto, jei yra viena sritis, kurioje Rusija turi neabejotiną išteklių pranašumą prieš Ukrainą, tai žmonių, kurie gali būti pašaukti į kariuomenę, skaičius. Rusijos rezervai čia yra kelis kartus didesni, o Maskva greičiausiai vėl pasinaudos savo žmogiškaisiais rezervais, nesugebėjusi sutriuškinti Ukrainos fronte.
Dėl to labai tikėtinas naujas mobilizacijos etapas Rusijoje. Tačiau net ir šis didelis pranašumas negarantuoja Kremliaus pergalės. Kariuomenei reikia ne tik kariuomenės, bet ir apmokytų karininkų, pakankamai gamybinių pajėgumų įrangai ir amunicijai tiekti ir, galiausiai, pinigų (kurie paprastai išgaruoja iš Rusijos biudžeto, nepatekę ten, kur reikia).
Ukraina ir jos partneriai
Atrodo, kad Ukrainos karinė vadovybė ketina pakartoti tai, ką padarė praėjusią vasarą ir rudenį, kai pirmą kartą išsekino Rusijos kariuomenę, priversdama ją susipainioti puolime.Tokį įspūdį sudaro faktas, kad Ukrainos vadovybė stengiasi nepasiųsti visų turimų pajėgų į veiksmus, net ir tokiame strateginiame mūšyje, kaip Bakhmutas.
- Daugelis brigadų, dalyvaujančių ginant tą miestą, dalyvauja tik iš dalies. Tuo tarpu sklando gandai apie naujų padalinių formavimąsi giliai už fronto linijos. Ukrainos smūgių strategija kelia didelę riziką. Praėjusią vasarą, laukdama, kol Rusijos kariuomenė išseks, Ukraina neteko Sievierodonetsko–Lisičansko miestų aglomeracijos, taip pat Lymano.
- Nors vėliau ji sugebėjo atsiimti Lymaną, Lisičanskas vis dar yra Rusijos kontroliuojamas ir yra svarbi Bakhmuto puolimo bazė. Šiandien grėsmė kyla pačiam Bakhmutui, taip pat gyvybiškai svarbiam Vuhledaro įtvirtintam taškui, kuris atlieka pagrindinį vaidmenį visoje Ukrainos gynybos struktūroje į vakarus nuo Donecko.
- Taip pat kyla pavojus, kad Ukrainos pajėgos gali būti atstumtos iš Kreminos ir prarasti didžiąją dalį savo placdarmo prie Oskil ir Siverkio Donecų upių – teritorijos, reikalingos esamiems kontrpuolimo į Luhansko srities širdį planams įgyvendinti.
- Ši rizika gali būti pateisinama, jei Ukrainai pavyktų ištrūkti iš dabartinės aklavietės ir sutriuškinti Rusijos junginius Zaporožėje. Praėjusį rudenį Ukrainos kariuomenė surengė dvi labai skirtingas operacijas: rugpjūčio mėnesį Ukrainos pusė pradėjo iš anksto paskelbtą Chersono ir Beryslavo kontrpuolimą Rusijos placdarme vakariniame Dniepro upės krante.
- Svarbiausias šios operacijos veiksnys buvo puolimai Dniepro perėjose, prasidėję dar liepą. Kadangi Ukrainos kariuomenė nebandė nuslėpti savo pasiruošimo, Rusijos ginkluotosios pajėgos taip pat sugebėjo pasiruošti, perkeldamos kovai parengtus desantininkų pulkus ir brigadas į rytinį krantą, kur šiems daliniams pavyko užkirsti kelią Ukrainos proveržiui.
- Ukrainos daliniai taip pat patyrė didelių nuostolių dėl artilerijos ugnies ir Rusijos aviacijos antskrydžių (kuriuos vykdė Aviacijos ir kosmoso pajėgos).
- Sėkmingesnis kontrpuolimas įvyko spalį į šiaurę nuo Rusijos placdarmo, kur okupantų kariai jau kentėjo nuo tiekimo trūkumo. Rusijos artilerijos ugnis ir minų laukai čia taip pat sustabdė Ukrainos kontrpuolimą.
- Vis dėlto Rusijos buvimas placdarme tapo dar rizikingesnis, nes nebuvo patikimų atsargų, o Ukraina galiausiai sugebėjo čia apsupti Rusijos karius, nors ir negalėjo sutriuškinti Rusijos grupuotės.
- Lapkričio mėnesį Rusijos pajėgos pasitraukė iš vakarinio Dniepro ir Chersono kranto (vienintelio didelio miesto centro, kurį joms pavyko užimti nuo invazijos pradžios).
Charkovo srityje ukrainiečių žvalgyba atskleidė silpną Rusijos fronto atkarpą. Nors Ukrainos vadovybė negalėjo nuslėpti savo pasirengimo puolimui, Rusijos pajėgoms (daugiausia susietoms Chersone) nebeliko atsargų, o Ukrainos brigados (greičiausiai daugiau nei 10) prasiveržė pro frontą aplink Balakliją ir puolė link stambios Rusijos grupės.
Susidūrusi su galimybe būti apsupta, grupuotė, kuri visą vasarą bandė veržtis į Donbasą iš Izyumo, pasitraukė už Oskil upės, palikdama daug savo įrangos. Ir vėl Rusija neturėjo atsargų aplink Oskilą ir Siverskio Donecą, kad sustabdytų Ukrainos kontrpuolimą, leisdama kariuomenei išlaisvinti Lymaną ir veržtis link Svatovės ir Kreminos Luhansko srityje.
Tik vėliau į šį fronto segmentą pradėjo atvykti reikšmingi Rusijos rezervai (įskaitant iš neapmokytų šauktinių suformuotus dalinius). Po Rusijos mobilizacijos Ukrainai greičiausiai bus sunkiau rasti panašius pažeidžiamus fronto segmentus.
Tai dar mažiau tikėtina Zaporožės srityje, kur Rusijos vadai sukaupė didelius rezervus ir pastatė antrą gynybos liniją su betoniniais įtvirtinimais, apkasais ir minų laukais. Situacija regione primena ne tiek tai, kas rudenį vyko Charkovo mieste, bet tai, kaip situacija atrodė rugpjūčio mėnesį dešiniajame Dniepro krante: Rusija ruošiasi gynybai, o atviras lygus kraštovaizdis tam yra naudingas.
Vis dėlto iki pavasario Ukrainos kariuomenė taip pat bus stipresnė nei praėjusią vasarą. Nuo 2023 metų sausio Kijyvo Vakarų partneriai nusprendė tiekti Ukrainai šimtus šarvuočių ir tankų. (Tačiau ne visi žadėti tankai pasieks Ukrainą iki pavasario.)
Atsižvelgdamos į pažadėtos įrangos diapazoną ir kiekį, Ukrainos ginkluotosios pajėgos papildys daugybę manevringų puolimo junginių. Vis dėlto, nepaisant Rusijos pajėgų „šaudmenų bado“, Ukrainos pusė visiško ugnies pranašumo neturės, o jos naujieji manevriniai junginiai turės veržtis į priekį Rusijos artilerijos pranašumo sąlygomis.
Vakarų kariniai ekspertai mano, kad Ukraina turėtų atsisakyti sovietinio požiūrio į artileriją (kurią iš tikrųjų turi bendra Ukraina ir Rusija), kai priešininko gynyba slopinama beprasmiais amunicijos kiekiais.
Pagal NATO doktriną ugnis turi būti nukreipta į konkrečius taikinius (taigi turi būti naudojama didelio tikslumo valdoma amunicija), o antžeminės rikiuotės turėtų remtis ne ugnies jėga, o manevravimu, kaip tai daro NATO armijos.
Šios idėjos problema yra ta, kad NATO kariuomenės žengia į priekį prisidengus karine aviacija, kuri sunaikina daugumą priešo taikinių. Šiuo atžvilgiu Ukraina dar labiau atsilieka nuo Rusijos nei pagal artilerijos skaičių.
Tuo tarpu Vakarai neskuba siųsti karinių lėktuvų į Ukrainą, baimindamiesi išprovokuoti nekontroliuojamą eskalaciją iš Maskvos. Ukraina turi dar vieną pasiteisinusią strategiją: smogti pažeidžiamiems Rusijos logistikos ryšiams.
Zaporožės frontui tai yra Krymo sąsmaukai, jungiantys frontą su tiekimo depais ir atokiais sandėliais iki pat Mariupolio (kuris pats yra prie magistralės, vedančios į Rusijos Rostovo sritį).
Čonharo sąsmauka (apie 120 kilometrų arba 75 mylios nuo priekio) Ukrainos raketų artilerija nepasiekiama, bet tik kol kas.
JAV šiuo metu ruošiasi pristatyti į Ukrainą ilgojo nuotolio HIMARS amuniciją, įskaitant žeme paleidžiamas mažo skersmens bombas (GLSDB), kurių spindulys yra iki 100 mylių.
Išvada: drąsa yra viskas
Pavasarį Ukraina greičiausiai bandys sujungti dvi pagrindines strategijas:
- Uždusinti Rusijos pajėgas, smogdamas tolimojo nuotolio logistikos centrams ir sandėliams.
- Naudos naujus mechanizuotus junginius, sukurtus naudojant naujausią importuotą Vakarų įrangą, kad smogtu giliai už fronto linijų Rusijos pajėgų branduolyje.
Sprendžiant iš turimų veiksnių sumos, šį pavasarį Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms bus sunkiau žengti į priekį nei rudenį. Tačiau dabar būtina imtis kontrpuolimo, kad Kremlius neturėtų laiko papildyti atsargas, pašaukti ir apmokyti daugiau karių.
Suteikus Maskvai atsikvėpimo minutę, karas dar padidintų eskalavimo rizikas, kurios kelia tiek daug rūpesčių Ukrainos Vakarų partneriams. Drąsesnis Vakarų požiūris į karinę pagalbą (pavyzdžiui, naikintuvų tiekimas) gali padėti Ukrainai išgyventi šį karo etapą.
Tiesa, laikas, kurio reikia pilotų mokymui, reiškia, kad karo lėktuvai į Ukrainos arsenalą nepateks iki vasaros ar vėliau, tačiau daugiausia Vakarų šalių ryžtas ir drąsa lems Ukrainos arba Rusijos pažangą kare.
