Algirdas Igorius, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Minėdami Lietuvos narytės NATO 10-metį, galime aiškiai suvokti, kaip laiku spėjome į traukinį tada, 2004-aisiais. Agresyvus Rusijos elgesys ir Krymo aneksija, sukėlė ne tik demokratinio pasaulio pasipiktinimą, bet ir nerimą dėl savo ateities tų kraštų, su kurių praradimu Rusija niekuomet nebuvo susitaikiusi. Baltijos šalys šiame sąraše, todėl ne tik NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas užsiminė, jog čia būtina dislokuoti nuolatinius pajėgumus, apie tai prašneko ir Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama. Tai, kad konsultacijos dėl nuolatinių NATO bazių vyksta, LRT televizijos laidai „Savaitė“ nepaneigė ir mūsų kariuomenės vadas.
Šiandien mes kalbame apie nuolatines NATO bazes, o Lietuvos kelias į NATO prasidėjo 1994-aisiais. Tada buvo mūsų noras ir ryžtas, bet jo visiškai nesimatė kitoje pusėje. Apie Baltijos šalių, kurios tiek metų buvo okupuotos, kurios buvo nežinomos to meto Vakarų politiniam ir kariniam elitui, narystę minčių nebuvo. Reikėjo tiek pat – 10 metų, kad svajonės taptų realybe.
Buvęs ambasadorius Jungtinėse Valstijose Vygaudas Ušackas sako, kad jau atgavus nepriklausomybę aukščiausiuose valdžios sluoksniuose buvo mąstoma apie galimą Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, tačiau vengiama garsiai kalbėti apie galimą šalies narystę NATO, kol nebuvo išvesta sovietinė kariuomenė. Svarstomos įvairios alternatyvos. 1991-ųjų gruodį Lietuva pakviečiama į Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo tarybą, tačiau ir praėjus dvejiems metams – Lietuvos oficialios pozicijos nėra.
„Kol kas aš nesu gavęs oficialaus Lietuvos prašymo tapti NATO nare. Sausyį vyksiančiame Viršūnių susitikime mes turėtume priimti principinį sprendimą, ar apskritai NATO plėsis. Per anksti kalbėti apie Lietuvos narystę“, – taip 1993 m. kalbėjo Manfredas Werneris, NATO generaliniu sekretoriumi buvęs 1988–1994 m.
Po tokio pareiškimo prezidentas Algirdas Brazauskas 1994-aisias oficialiai kreipiasi į NATO generalinį sekretorių dėl narystės.
„Apie 1994–1995 metus, kai prasidėjo diskusija apie NATO plėtrą, be abejonės, ta diskusija vyko dėl Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos narystės. Baltijos kraštai nebuvo svarstomi visiškai kaip realūs kandidatai“, – pasakoja Vygaudas Ušackas, 2001–2006 m. buvęs ambasadorius JAV.
Lietuvos taikdariai kartu su Danijos kariais pradeda taikos palaikymo misiją Kroatijoje. Buvęs kariuomenės vadas sako, kad glaudesnis bendradarbiavimas gynybos srityje buvo pasirinktas su danais.
„Anekdotinis kuriozas, savo laiku sėdėjom Gečas, Jezerskas, Česnulevičius, Butkevičius, aš, Vasiliauskas, tie pirmieji. Tai mes jau tada sakėm, kad kursim vakarietišką, NATO standartų kariuomenę. Buvo vienas niuansas – nė vienas iš mūsų nežinojo, kaip jinai atrodo. Tai toks pirmas mano susidūrimas su vakarietiško tipo kariuomene buvo būtent Danijoj“, – prisimena Valdas Tutkus, karinis atstovas prie NATO 1999–2001 m., kariuomenės vadas 2004–2009 m.
V. Ušackas teigia, kad tuo metu buvo svarbu plėsti Lietuvos draugų ratą ir vykdyti lobistinę veiklą Jungtinėse Valstijose – svarbiausioje ir galingiausioje NATO šalyje.
„Pasirodė, vėliau jau garsi, Rend korporacijos smegenų instituto studija, kurioje aiškiai buvo parašyta, kad nei Lietuva, nei Latvija, nei Estija negali būti svarstomos realiomis kandidatėmis – mums reikia surasti kitokias alternatyvas. Kai mane paskyrė 2001 m. ambasadoriumi JAV, prezidentas Valdas Adamkus tuomet pusiau juokais, bet ir rimtai pasakė, kad turi bilietą į vieną pusę ir kad Lietuva užsitikrintų Senato ir JAV administracijos paramą“, – teigia V. Ušackas.
2000-aisiais atsakingu už Lietuvos integracijos į NATO koordinatoriumi paskiriamas Giedrius Čekuolis, tuomet dar tituluojamas Misteriu NATO.
NATO valstybių vadovai ima vertinti Lietuvos karių profesinį pasirengimą ir mūsų šalies indėlį karinėse misijose. 2000-aisiais devynios šalys kandidatės pasirašo „Vilniaus pareiškimą“, padariusį įtaką NATO plėtrai. 2002-aisiais Prahoje Lietuva, Latvija, Estija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija pakviečiamos pradėti derybas dėl narystės NATO. 2004-aisiais kovo 29-ąją Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.
„Nereikėjo visokių pilkųjų zonų atsiradimo. O kas galėjo būt, nes pilkoji zona tai yra niekieno zona kažkur tarp NATO, tarp Rusijos. O to niekam nereikia, nes tos pilkosios zonos vėliau tampa nuolatinės įtampos ir tiesiog grėsmės stabilumui regione šaltiniu“, – aiškina G. Čekuolis, 2000–2003 m. užsienio reikalų viceministras, atsakingas už integraciją į NATO.
Buvęs kariuomenės vadas sako, kad 5-asis straipsnis, kurio pagrindinis principas – visi už vieną, vienas už visus – kertinis Šiaurės Atlanto Aljanso sutarties akmuo.
„Visi kiti straipsniai yra aplink jį. Nes NATO ir sukurta buvo dėl 5 straipsnio…. Aš tikiu į 5 straipsnį, tikrai tikiu, aš suprantu, jei 5 straipsnis būtų kažkur pažeistas, tai tokios institucijos, kaip NATO, tiesiog neliktų ir to nieks nenori, bent jau NATO viduj“, – teigia V. Tutkus.
G. Čekuolis sako, kad, stojant Lietuvai į NATO, be oro pajėgų nebuvo svarstoma kitų karinių bazių galimybė. Tačiau po dešimtmečio, kai Rusija aneksavo Krymą ir žvangina ginklais Baltijos šalių pasienyje, vis dažniau pasigirsta kalbų apie NATO plėtrą į Rytus ir svarstymų, kad, perdislokavus NATO pajėgas, Baltijos šalyse gali atsirasti nuolatinė bazė.
„Aš manau, kad tikrai nepakenktų. Pastovus, nuolatinis buvimas ir tos pačios oro policijos, pripažinkim, jisai atgraso truputėlį. Jisai galbūt kai kurias karštas galvas atgraso nuo planavimo“, – tikina užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Kariuomenės vadas Arvydas Pocius sako, kad politikai bet kada gali apsispręsti dėl papildomų bazių steigimo, todėl konsultacijos vyksta, nes tokiam galimam sprendimui reikia ruoštis iš anksto.
„Be abejo, politikai klausė mūsų nuomonės, būtent to karinio patarimo, kur kokios galėtų būti dislokuojamos mūsų sąjungininkų pajėgos. Ir tos konsultacijos vyksta“, – tvirtina kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius.
