Pagrindinė šiandienos politinė tema – tai Ukraina ir Rusijos samdinių siautėjimas joje. Malaizijos avialinijų lėktuvo tragedija ir dirbtinai primetama diskusija, bandant išsiaiškinti, kas nuspaudė raketos paleidimo mygtuką. Tai buvo veikiančios Rusijos armijos karininkas ar tariamai į atsargą išleistas Rusijos žvalgybos karininkas. Kaltininką nustatyti reikia, tačiau, ar šis klausimas šiandien yra svarbiausias?
Šiandien yra žymiai svarbiau pamatyti tai, ką bandoma slėpti ar nustumti į antrą ar trečią planą. O bandoma nustumti į užmarštį tai, kad iš suverenios Ukrainos valstybės okupuotas ir atplėštas Krymas, kad atsirado "žalieji žmogeliukai", kurie šiandien ginkluoti, kaip moderniausia armija ir kovoja su naujausiais ginklais, turėdami sunkiąją artileriją, priešlėktuvinės gynybos sistemas. Į tolimą planą bandoma nustumti ir užmaskuoti, kad realiai yra užpultos visos Europos valstybės, jų vertybės bei demokratijos pagrindai.
Užpultos klastingai, didžia dalimi joms pačioms pilnai nesuvokiant, kas vyksta. Gi vyksta karas. Karas prieš Vakarų civilizaciją ir prieš Lietuvą taip pat. Naujai paskelbtos Putino sankcijos visoms ES valstybėms tik dar kartą patvirtina, kad karas bus ilgas ir kovojama bus nepaisant jokių taisyklių ir net savo valstybės piliečių interesų. Kiekvieną dieną per visus Rusijos televizijos kanalus mes matome agresyvią didžiarusišką imperialistinės politikos propagandą, kuri papildoma gana aukšto lygio kultūrine informacija.
Tai gerai apgalvotas manipuliacijos bei masinio smegenų plovimo metodas. Mes kasdien esame kuo nors kaltinami ar gąsdinami – tai psichologinio spaudimo būdas. Mums bandomas primesti nepilnavertiškumo bei nepasitikėjimo savo valstybe jausmas, gi pastarosios sankcijos – tai ekonominio šantažo priemonė. Manau, kad mes nesuvokiame pagrindinio dalyko – karas jau vyksta ir priešininkai kovoja be taisyklių.
Mes vis dar saugome demokratines vertybes, žodžio laisvę, nuomonių įvairovę, tautinių mažumu neva pažeidžiamas teises ir panašiai. Priešas kariauja be taisyklių, ciniškai panaudodamas tai, kas mums brangu ir ką mes giname. Priešininko tikslas yra aiškus – išgąsdinti, įbauginti ir nevaržomai siautėti toliau. Baimintis ar išsigąsti tikrai nereikia, tačiau vien tik bravūriškai deklaruoti, kad jokios sankcijos mums nepakenks, o nukentės tik Rusija, irgi nėra teisinga.
Rusijos paskelbtos sankcijos, galimai ne paskutinės, mums neabejotinai pakenks, todėl jau šiandien būtina ne tik drąsinti save, bet ir realiai rengtis kovai. Rengtis kovai privalo ir verslininkai, ir valstybinės institucijos, ir mes visi. Manau, jog nedelsiant turi būti sukurta darbo grupė, į kurią įeitų tiek užsienio reikalų tiek ūkio bei žemės ūkio, krašto apsaugos ministerijų atstovai ir, pasitelkus ekspertus bei reikiamus specialistus, būtų parengtas realus priešininko veiksmų maksimalaus neutralizavimo planas. Jeigu ir toliau mes nesuprasime, ar vaidinsime, jog nematome bei nesuprantame, kas vyksta – mes pralaimėsime nebe mūšį, mes pralaimėsime karą.
O tai niekas kita kaip mūsų valstybės nepriklausomybės išsaugojimo ar praradimo klausimas. Tai bandymo įtraukti mus į rusiško mentaliteto ir didžiarusiško šovinizmo priklausomybės viena ar kita forma klausimas. Viskas prasideda nuo žodžio. Kol mes nedrįstame įvardinti realios situacijos, esame bejėgiai. Kol nesuprantame, jog šiandieninė Ukrainos kova už jų nepriklausomybę – tai ir mūsų kova už Lietuvos nepriklausomybę – mes esame bejėgiai. Bejėgiai visada buvo ir yra lengvas grobis visiems. Kol kas noriu tikėti, kad viskas dar mūsų rankose. Tereikia suprasti, veikti ir nepasiduoti.
