Krizė įsisuko į pačias didžiausias, ilgą laiką stabiliausiomis laikytas kompanijas. Valdymo krizė...
Jie buvo tvirti kaip plienas, vieningi kaip kumštis. Tada, kai viską pradėjo, klijavo milijoną prie milijono. Bet kuo sparčiau augo milijonai, valdomų kompanijų kiekis ir dydis, tuo labiau aižėjo vienybė.
Kalbame apie garsųjį brolių, draugų ir bendrakursių dešimtuką, sukūrusį „Vilniaus prekybą“. Lietuvoje nerasi nei mažo, nei didelio, kuris nežinotų jų kūdikio, vienos didžiausių Lietuvos bendrovių – „Maxima LT“. Jie buvo lyginami su garsiąja amerikiečių „Wal-Mart“ arba vokiečių „Aldi“, kur viską savo rankose laiko pašalinių į valdymą neįleidžiančios šeimos. Tačiau faktas nenuginčijamas: kelis dešimtmečius gražiu akcininkų vienybės verslo simboliu buvęs dešimtukas jau neegzistuoja. Baigta.
Vienybė aižėti pradėjo nuo nepavykusio „Leo LT“ projekto. Tai buvusi klaida. Tą faktą pripažįsta ir dešimtuko nariai. Dabar jie sako, kad turėjo daug patrauklesnių galimybių investuoti į savo tradicinių verslų plėtrą kitose šalyse, nei imtis įgyvendinti „Leo LT“ projektą. Daugiau politinis, nei verslo sumanymas sužlugo ir tai tapo rimtu dešimtuko tarpusavio – tiek asmeninių, tiek verslo – santykių išbandymu.
Pirmasis pasitraukė ir save į Airiją išsitrėmė „Leo LT“ strategas Žilvinas Marcinkevičius, kiek vėliau Lietuvą į Ameriką iškeitė Julius Numavičius. Pastarojo santykiai su čia likusiais kolegomis bei pačiu svarbiausiu kompanijos žmogumi (ir broliu) jau persikėlė į teismus. Tai anaiptol nebeprimena broliškų santykių: įgavo kitą kryptį ir naują pagreitį, atomazgos dar teks palaukti.
Negeri signalai sklinda ir nuo kito Lietuvos verslo giganto, jie gali reikšti visos grupės skilimo pradžią. Anapilin iškeliavus lietuviško verslo krikštatėviui Bronislovui Lubiui koncerno „Achemos grupė“ ramybė truko neilgai. Neseniai atsistatydinęs koncerno prezidentas Arūnas Laurinantis tik paaštrino gandus, kad kompanijoje ne viskas gerai. Jo pasitraukimas net nesulaukus įprasto akcininkų susirinkimo byloja apie galimą skilimą šio koncerno šeimininkų gretose. Vis garsiau prabylama apie įtampą koncerne. Matyt, neatsitiktinai jį paliko daugybė darbuotojų: personalo, ekonomikos ir finansų direktorės, atstovė spaudai. Dievo suteikta vadovavimo dovana ir charizma, kuria garsėjo ankstesnis savininkas, akivaizdu, svetimos dabartiniams paveldėtojams.
Fiasko patyrė kažkada jaunų, veržlių vaikinų įkurta „Hermis Capital“, dar visai neseniai valdžiusi žiniasklaidos verslą, šaldytuvų ir elektronikos įmones bei vieną didžiausių Lietuvos naftos gavybos ir žvalgybos bendrovių. Akcininkai bėgo kaip žiurkės iš skęstančio laivo, o lemtingą tašką viskam padėjo pasitraukęs pagrindinis ramstis – „Sanitex“. Pastaruoju metu pervadinta į „Lime Investments“, bendrovė murgdosi bankroto reikaluose.
Gaila, žinoma, kad tai, kas atrodė amžina ir nepajudinama, kas buvo laikoma sektinu verslo stabilumo pavyzdžiu, vieną dieną baigiasi. Kaip sakoma, ant šio svieto nėra nieko amžino.
