Kalėdos pasaulyje švenčiamos gruodžio 25–26 dienomis arba sausio 7 ir 19 dienomis, priklausomai nuo to, kokiai krikščioniškai denominacijai priklauso jas švenčiantys žmonės. Šia švente pasaulyje džiaugiasi milijardai, bet nedaugelis žino, kad šis dovanų, džiaugsmo ir gerumo pripildytas laikas tokiu tapo ne taip ir seniai.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną savaitgalį sužinoti šį tą netikėto.
Tai, kad Jėzus Kristus gimė gruodžio 25 dieną ir būtent tą dieną reikia švęsti Kalėdas, buvo nutarta tik šeštame amžiuje. Vienuolis Dionysius Exiguus, besikuisdamas Romos kurijos archyvuose, nustatė galimą Jėzaus Kristaus gimimo dieną ir būtent tada buvo sutarta Kalėdas švęsti pirmojo žiemos mėnesio pabaigoje.
Tiesa, vėliau šią datą ne kartą mėginta pakeisti, nuneigti arba paskelbti negaliojančia, bet data taip prilipo, kad jokie Dionysijaus konkurentai nesugebėjo to paneigti.
Tiesa, gruodžio 25-oji nebuvo pasirinkta atsitiktinai. Romos imperijos gyventojai gruodžio pabaigoje visą savaitę švęsdavo mėgtą, bet ne itin padorią šventę, Saturnalijas. Gruodžio 17–25 dienomis romėnai puotaudavo, mušdavosi ir net aukodavo žmones dievams.
Saturnaliju metu galiojo įstatymas, sakantis, kad niekas negalėjo būti baudžiamas už svetimos nuosavybės sugadinimą ar kito žmogaus sumušimą. Būta net aukojimo atvejų, kai vieną bendruomenės žmogų visą Saturnalijų laiką girdydavo ir skaniai maitindavo, o vėliau – nužudydavo. Taip baigdavosi šventė, kurios vietoje atsirado Kalėdos.
Krikščionių lyderiai vos šiai religijai pradėjus skintis kelią plačiame pasaulyje greitai sumojo, kad pervilioti pagonis bus daug paprasčiau, jei jiems bus leista švęsti taip pamėgtas Saturnalijas, žinoma, šias šiek tiek pakoregavus.
Taip Saturnalijos „sujungtos“ su Jėzaus Kristaus gimimu ir tapo viena iš krikščioniškų švenčių. Visgi kelias į „švenčių šventės“ šlovės viršūnę buvo kur kas ilgesnis. Prabėgus daugeliui metų po to, kai Saturnalijos formaliai virto Kalėdomis, žmonės šią šventę dar šventė kitaip nei dabar, o tiksliau – šventės metu daug gėrė, paleistuvavo, dainavo ir nuogi bėgiodavo gatvėmis. Manoma, kad būtent iš tų laikų išliko nors ir pakitusi tradicija giedoti kalėdines giesmes bei valgyti žmogaus formos imbierinius sausainius.
Bėgant amžiams Saturnalijų tradicijos menko, bet kartais jos pasirodydavo pačiomis keisčiausiomis formomis. Štai 1466 metais popiežius Paulius II suorganizavo „linksmybes“ Romos gyventojams ir mieste gyvenusiems žydams liepė nuogiems bėgti Romos gatvėmis. O praėjus dar keliems šimtams metų Romoje ir dalyje Lenkijos buvo organizuojami „Kalėdų pogromai“, kurių metu prievartauti ir žudyti žydai. Taip dalis krikščionių „atšvęsdavo“ Kalėdas ir Kristaus gimimą.
Grįžtant kelis šimtus metų atgal ir atsigręžiant į senovės saksus ir germanus, galime sužinoti, kad šie atsivertę į krikščionybę žodį „jule“, kuris jų kalba reiškė žiemos vidurį, pavertė šventės pavadinimu.
Saksai ir germanai ne tik pačią šventę taip vadino, bet ir degindavo „jule“ malką židinyje, uždegdavo „jule“ žvakes. Svarbu paminėti, kad daugybė šiandien žinomų kalėdinių tradicijų atsirado tik 19 amžiaus viduryje.
Kalėdinės giesmės, sveikinimai, iškilminga vakarienė ir šventinė eglė atsirado kiek daugiau nei prieš šimtą metų, o kai kuriose vietose įsitvirtino ir dar vėliau. Štai, pavyzdžiui, carinėje Rusijoje eglė ir pušis laikytos mirties medžiais, todėl puošti šių medžių per Kalėdas niekas nenorėjo, dar labiau vengė jas neštis į namus. Prireikė daugybės metų ir ne vienos vokiečių kilmės princesės, kad rusai priprastų prie kalėdinių eglučių ir nesietų jų su mirtimi.
Tiesa, pakapsčius giliau, būtų galima atrasti, kad kalėdinių eglučių tradicija – taip pat pagoniška. Dar druidai į namus nešdavosi eglutes, jas puošdavo ir taip atnašaudavo savo dievams. Pirmieji krikščionys perėmė šią tradiciją, ją pripažino ir Bažnyčia, o 19 amžiuje eglučių „mada“ paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Švenčių metu puošiant eglę taip pat garbinamas medis, nes, manoma, kad iš eglės buvo padarytas kryžius Kristui. Puošta eglutė taip pat įvairiai – pradžioje obuoliais ir kitais vaisiais, vėliau talentingų stiklo pūtikų dirbiniais, popieriaus karpiniais, mediniais žaisliukais.
Stikliniai burbulai pirmą kartą eglę papuošė, manoma, Paryžiuje. Vėliau šią tradiciją sparčiai perėmė vokiečių aristokratija, o iš ten ji atkeliavo į Rusijos imperiją, kai Prūsijos princesę Šarlotę vedė imperatorius Nikolajus I. Pirmoji eglutė pasirodė privačiuose šių imperatorių kambariuose, vėliau madą ėmė kopijuoti kiti rusų didžiūnai, o XX amžiaus pradžioje ir miestelėnai, buržua.
Dovanos po kalėdine eglute taip pat turi kur kas tamsesnę praeitį, nei galime įsivaizduoti. Romos imperijos laikais švenčiant Saturnalijas imperatorius reikalavo, kad patys nekenčiamiausi imperijos piliečiai atneštų jam dovanų.
Vėliau ši tradicija išplito, o krikščionybei pasibeldus į mūsų duris buvo pasirūpinta, kad pasklistų legenda apie išminčius ir jų dovanas Kristui. Kalėdinės dovanos pradėtos dovanoti taip pat gana vėlai, jos tapo populiarios 19 amžiaus viduryje, tuomet dovanoti riešutai, citrinos, žvakės, įvairūs vaisių pyragai, duona.
Kalėdų senis pas vaikus taip pat pradėjo vaikščioti tik 19 amžiaus viduryje, nors krikščionių savimonėje jis atsirado senokai. Kalėdų senio prototipu laikomas Maros vyskupas Nikolas, gyvenęs Pararoje, Turkijoje. Jis ten gyveno pirmaisiais krikščionybės amžiais ir buvo itin mėgstamas. Šventuoju Maros vyskupas paskelbtas tik 19 amžiuje.
Manoma, kad 1087 metais italų jūrininkai perlaidojo Nikolajaus palaikus oloje, kurioje prieš tai buvo įsikūrusi pagonių dievybė nešdavusi dovanas kojinėse. Vėliau bėgo laikas, maišėsi tradicijos, kai kas buvo pamiršta, o kai kas atgaivinta.
Švento Nikolajaus legenda atgimė 1809 metais Olandijoje. Imtos pasakoti istorijos apie Šv. Nikolajų, kuris keliauja pasikinkęs elnius ir meta dovanas pro kaminus, na, o dar vėliau, jau 1931 metais Coca-Cola Šv. Nikolajų aprengė raudonai ir taip gimė Kalėdų senis, kokį pažįstame ir šiandien.
