Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Dvi knygas ir penkias recenzijas perskaites skurdukas, bando siudintys toga. Ne toje eileje tu stovi. Ne toje. Pirmoji pas jus Monika. Ir tie spausdinami, is svetimu minciu skutu siuti, radikiuliai atrodo apgailetinai. Taip pat kaip meginimai sureiksminti "cigaro", kuri zindi, savininka.
Kas tie AUKŠTIEJI žmonės kitiems?.. Ir kur lietuviškumo išlikimo esmė?..
Paskaitykime Algirdą Patacką.
Kita Lietuva
2007-12-22
"...Taigi (?) – kita Lietuva, lietuva, alternatyvioji, ne priešpriešinanti save Lietuvos Respublikai, bet glūdinti joje kaip įsčios – taip, kaip formoje slypi esmė.
* * *
Šalis šita nežino prabangos
liūdnos – subręsti
/Oskaras Milašius/
Tam, kam Lietuvos istorija, jos praeitis yra gyvenimo būdas, egzistencijos dalis, tam turbūt nesvetimas keistas jausmas, kad po tuo, kas vadinama Lietuvos istorija, už kunigaikščių ir jų pilių, už Žalgirio ir Liublino unijos, už metraščių ir žemėlapių tebeslypi kita esmė, kita lietuva – mažąja raide, tyli ir nebyli, tačiau amžina kaip upės sruvenimas. Išties, kas bendro tarp pagoniškosios Lietuvos žūtbūtinių mūšių dėl išlikimo ir ežerų, medgrindų labirinto apsaugotos būties sengirės ramovėje? Kas bendro tarp Adomo Mickevičiaus ambicingosios Odės jaunystei ir niekam nežinomo skurdžiaus studento Simono Daukanto? – o juk abudu mokėsi tame pačiame universitete. Kas bendro tarp Česlovo Milošo Isos slėnio dvarelio bibliotekos išauklėto paauglio ir jam svetimo lietuviško sodžiaus, kuris taip tiksliai atvaizduotas Mikalojaus Katkaus Balanos gadynėje? – o juk abudu vaizdai iš to paties etnografinio regiono... Kas bendro – dabar – tarp išponėjusio Vilniaus ir likusios bažnytkaimių Lietuvos?..
Išties, yra, buvo ir turbūt turi būti dvi Lietuvos. Nereikia jų priešpriešinti, jos abi reikalingos viena kitai. Viena yra Lietuvos valstybė, tautos namai, taip sunkiai renčiami ir niekaip neužbaigiami bei nusiaubiami. Kita, mažąja raide – tai tų namų dvasia, jų esamybė. Ji privalo išlikti, nes tik jos dėka iškilo valstybės rūmas, tik jos dėka juose nėra šalta ir nyku. Tesugyvena jos. Tebūnie ES palociai ir NATO lėktuvnešiai, težaidžia – bet neprasižaidžia – naujoji bajorija, tačiau anoji, bažnytkaimių ir ramuvų lietuva turi išlikti, nes ji yra esmės saugotoja, jos talpykla. Nežinia, kaip tai turi atrodyti, galų gale tai nėra taip svarbu, nes tai formos dalykai, tačiau ji turi esėti. Mums nekaip sekasi kurti formas – skaityk Oskaro Milašiaus citatą – jos dažnai subyra kaip smėlio pilys (kaip nepastebimai ir gėdingai išnyko LDK). Tai, kas išlieka, kas amžinai žalia – tai Lietuva, aistijà. Būdama esmės sergėtoja, toji lietuva pratęsia save, persilieja per visus karus ir praradimus, formos katastrofas, gaivindama istorinių formų šukes savo rasa, įkvėpdama vėl joms gyvybę, šitaip dažnai padarydama stebuklą – prisiminkime Becenbergerį, raginusį rinkti lietuviškus žodžius, nes greit ši kalba išnyksianti, arba Jablonskį, maniusį, kad lietuviškai romanai nebus rašomi.
Forma – laikina, esa – amžina. Forma, persakant Špenglerį, gimsta, bręsta ir miršta, o esà persilieja ir srūva į amžinybę. P a n t a r e i – ne viskas keičiasi, kaip aiškina formos mąstytojai, bet visa srūva, liejasi. Tęstinumo garantija, bent lietuvišku atveju, ne forma, bet esa. Esame esõs žmonės, rasos krikštytieji. Tokie ir liksime per amžius, jeigu rasos neišdžiovins laiko skersvėjai ir sausra mūsų sielose".
Paskaitykime Algirdą Patacką.
Kita Lietuva
2007-12-22
"...Taigi (?) – kita Lietuva, lietuva, alternatyvioji, ne priešpriešinanti save Lietuvos Respublikai, bet glūdinti joje kaip įsčios – taip, kaip formoje slypi esmė.
* * *
Šalis šita nežino prabangos
liūdnos – subręsti
/Oskaras Milašius/
Tam, kam Lietuvos istorija, jos praeitis yra gyvenimo būdas, egzistencijos dalis, tam turbūt nesvetimas keistas jausmas, kad po tuo, kas vadinama Lietuvos istorija, už kunigaikščių ir jų pilių, už Žalgirio ir Liublino unijos, už metraščių ir žemėlapių tebeslypi kita esmė, kita lietuva – mažąja raide, tyli ir nebyli, tačiau amžina kaip upės sruvenimas. Išties, kas bendro tarp pagoniškosios Lietuvos žūtbūtinių mūšių dėl išlikimo ir ežerų, medgrindų labirinto apsaugotos būties sengirės ramovėje? Kas bendro tarp Adomo Mickevičiaus ambicingosios Odės jaunystei ir niekam nežinomo skurdžiaus studento Simono Daukanto? – o juk abudu mokėsi tame pačiame universitete. Kas bendro tarp Česlovo Milošo Isos slėnio dvarelio bibliotekos išauklėto paauglio ir jam svetimo lietuviško sodžiaus, kuris taip tiksliai atvaizduotas Mikalojaus Katkaus Balanos gadynėje? – o juk abudu vaizdai iš to paties etnografinio regiono... Kas bendro – dabar – tarp išponėjusio Vilniaus ir likusios bažnytkaimių Lietuvos?..
Išties, yra, buvo ir turbūt turi būti dvi Lietuvos. Nereikia jų priešpriešinti, jos abi reikalingos viena kitai. Viena yra Lietuvos valstybė, tautos namai, taip sunkiai renčiami ir niekaip neužbaigiami bei nusiaubiami. Kita, mažąja raide – tai tų namų dvasia, jų esamybė. Ji privalo išlikti, nes tik jos dėka iškilo valstybės rūmas, tik jos dėka juose nėra šalta ir nyku. Tesugyvena jos. Tebūnie ES palociai ir NATO lėktuvnešiai, težaidžia – bet neprasižaidžia – naujoji bajorija, tačiau anoji, bažnytkaimių ir ramuvų lietuva turi išlikti, nes ji yra esmės saugotoja, jos talpykla. Nežinia, kaip tai turi atrodyti, galų gale tai nėra taip svarbu, nes tai formos dalykai, tačiau ji turi esėti. Mums nekaip sekasi kurti formas – skaityk Oskaro Milašiaus citatą – jos dažnai subyra kaip smėlio pilys (kaip nepastebimai ir gėdingai išnyko LDK). Tai, kas išlieka, kas amžinai žalia – tai Lietuva, aistijà. Būdama esmės sergėtoja, toji lietuva pratęsia save, persilieja per visus karus ir praradimus, formos katastrofas, gaivindama istorinių formų šukes savo rasa, įkvėpdama vėl joms gyvybę, šitaip dažnai padarydama stebuklą – prisiminkime Becenbergerį, raginusį rinkti lietuviškus žodžius, nes greit ši kalba išnyksianti, arba Jablonskį, maniusį, kad lietuviškai romanai nebus rašomi.
Forma – laikina, esa – amžina. Forma, persakant Špenglerį, gimsta, bręsta ir miršta, o esà persilieja ir srūva į amžinybę. P a n t a r e i – ne viskas keičiasi, kaip aiškina formos mąstytojai, bet visa srūva, liejasi. Tęstinumo garantija, bent lietuvišku atveju, ne forma, bet esa. Esame esõs žmonės, rasos krikštytieji. Tokie ir liksime per amžius, jeigu rasos neišdžiovins laiko skersvėjai ir sausra mūsų sielose".
Ech profesoriau, tai kur Tamstos "be pykčio". Ar Jūs tikrai nesupratot ar tik įvykdėte tam tikrą "užsakymą" sumalti Paleckį? Jurga yra puiki "neformatinė" dainininkė lietuviško popso (nuo kurio vemt verčia) kontekste, bet šioje "politinėje" akcijoje juk iš esmės įvykdė dėdės Kirkilo ir Abonento užsakymą. Paskaitykit Rubavičių ir iš jo mąstymo logikos pasimokykit. Štai tuomet gal patikėsiu, kad kalbate "be pykčio".
Po tokių visokių dėkojimų už tokį abejotiną, grupinius interesus ginantį straipsnį, taip norisi sušukti - Palecki, tikrai laikykis. Tegu tau prikiš senelį (kaip vieno oligarchų laikraščio žurnalistas), dar ką nors išknis, turėsiaiškintis dėl visų savo gentainių iki Akmens amžiaus. Gerbiu tave vien už tai, kad nebijodamas pasirodyti kvaileliu, tikru politikos fluksininku (anot V.Rubavičiaus) ekscentriku, sakai karaliui, kad jis nuogas. Matyt smarkiai užlipai ant nuospaudos oligarchų ar tam tikrų klaninių interesų grupei. Esi nepatogus, matai, net premjeras išsižada (spėju, kad norėdamas išsaugoti savo kėdę). Bet vistiek men labiau imponuoja tokie keistuoliai, negu į įtartinus žaidimus įsivėlusi jauna dainininkė.
Visiškai sutinku su Krecija.
čia tu apie save?
Jau pasigėrėte?
Vytauto Rubavičiaus komentas - tiesiog puikus. L.Donskiui, deja, dar toli iki jo.
Ar ne perdaug ditirambų? Ką tada sakyti apie tikrus genijus?
Ir dar, nesidžiaukit taip jau A. Paleckiu, čia tik tikras socialdemokratijos kičas LSDP gretose. Palyginkite jo poziciją su LSDS pozicija ir pamatysite daug sutapimų. Čia tik "socialdemokratinio" "garo" nuleidimas LSDP gretose, kad neskiltų LSDP partija.
Kas man norės oponuoti, tegul atsako į klausimą, kodėl kas galima A. Paleckiui, to negalima prof. B. Genzeliui?
Pagarbiai
Kas man norės oponuoti, tegul atsako į klausimą, kodėl kas galima A. Paleckiui, to negalima prof. B. Genzeliui?
Pagarbiai
Kaip nugalėti dvasios liumpenproletariatą?