Miego sutrikimų rūšys
Yra apie 80 skirtingų rūšių miego sutrikimų, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes: tai pirminės ir antrinės kilmės sutrikimai.
Pirminė nemiga pasireiškia kaip nepriklausomas miego sutrikimas pasikeitus miego–budrumo nervinių procesų santykiui. Tokiais atvejais naktį būdraujama. Pirminės nemigos esmė yra padidėjęs budrumas visą parą. Sunku užmigti, miegama labai neramiai, blaškomasi, prabundama.
Kita nemigos rūšis yra antrinės kilmės, vadinamoji simptominė nemiga. Antrinės nemigos dažniausiai atsiranda dėl psichinių, kartais dėl neurologinių ligų, pažeidžiančių smegenų centrus, susijusius su miego reguliacija. Tai gali būti dėl netinkamu paros metu vartojamų vaistų ar gausaus alkoholio kiekio. Simptominės nemigos pavyzdys yra nemiga esant nerimo sutrikimams: prastu miegu skundžiasi net 70–90 proc. nerimo sutrikimais sergančių asmenų.
Trumpalaikė ir ilgalaikė
Nemiga gali būti skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę. Trumpalaikė nemiga dažniausiai yra atsitiktinė, o lėtinė vargina kiekvieną naktį – ją pacientai vertina kaip sunkesnę. Atsitiktinė nemiga yra trumpa, aiškiai susijusi su traumuojančiu įvykiu, stresu ar ligos sukeltu skausmu. Lėtinė nemiga diagnozuojama tada, kai užmiegama ilgiau kaip per 30 minučių, miegama trumpiau kaip 6 val., ryte po miego jaučiama poilsio stoka ir visi šie simptomai stebimi ilgiau kaip 3 savaites. Lėtinės nemigos pasekmės kenkia vairavimui, turi įtakos verslui, išsilavinimui ir socialiniams ryšiams. Svarbiausias klausimas, kurį užduoda dauguma pacientų, yra ne apie tai, kokios kilmės jų nemiga, o ką su ja daryti, kaip ją valdyti. Norint susitvarkyti su nemiga, labai svarbu įvertinti kiekvieną pacientą, parinkti diagnostikos metodą ir nustatyti nemigos priežastį. Nustačius pirmines ar antrines nemigos priežastis svarbu numatyti kompleksines gydymo priemones, kurių tikslas išsaugoti miego–budrumo struktūrą (nesukeliant dienos mieguistumo) ir parinkti vaistus bei nemedikamentinį ir palaikomąjį gydymą. Nemedikamentinis gydymas susideda iš psichoterapijos ir socioterapijos metodų, taip pat miego higienos mokymo.
Sudėtingas gydymas
Kiekvienam pacientui vaistų parinkimas yra individualus: svarbu įvertinti paciento amžių, nemigos trukmę, dienos mieguistumą, nemigos poveikį atminčiai, dėmesiui, psichomotorinei veiklai. Būtina įvertinti galimą vaisto poveikį kvėpavimui bei galimą vaisto nutraukimo šalutinį poveikį. Tokia rizika atsiranda vartojant migdomuosius vaistus didelėmis dozėmis ilgiau nei 3 mėnesius. Be to, šalutinio poveikio rizika didėja pacientui viršijant nustatytas dozes ilgesnį laiką, esant senyvam amžiui, nenustatytai psichinei ligai, tolerancijos vaistui sutrikimui bei polinkiui priprasti prie vaisto.
Nemigos gydymo trukmė priklauso nuo jos tipo. Atsitiktinę trumpalaikę nemigą siūloma gydyti migdomaisiais, jų poveikį sustiprinant kognityvine terapija (viena iš psichoterapijos rūšių).
Lėtinės nemigos gydymas yra sudėtingas. Migdomieji vaistai taikomi laikinai ir su pertraukomis. Būtina kognityvinė ir elgesio terapija ir, jei nepagerėja, diagnozės peržiūra po 4–8 savaičių, polisomnografinis ištyrimas, miego specialisto konsultacija. Polisomnografinis tyrimas – visame pasaulyje pripažintas auksinis miego tyrimų standartas. Tai visiškai nekenksmingas, saugus ir patikimas tyrimas. Tiriamasis vieną naktį praleidžia specialioje miego tyrimų palatoje. Nakties miego metu registruojama paciento galvos smegenų, širdies, kvėpavimo sistemų veikla. Gydytojai specialistai, išanalizavę ir įvertinę paciento nakties miego duomenis, paskiria efektyviausią gydymą.
Ramunė Mazaliauskienė
Medicinos centro „Neuromeda“ gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė
