Taip, Pusiaužiemis čia pat. Iš didžiosios raidės jo vardą rašome todėl, kad jis - vienas toks metuose. Mes jį vadiname švente, ir visai pelnytai: kas dar gali būti svarbiau už padovanotą tikėjimą pavasariu?
Dabar galime manyti, kad prabėgus dešimčiai dienų po kalendorinio žiemos vidurio išauštantis Pusiaužiemis mūsų protėvių buvo “atrastas" ne šiaip sau - čia pat vasaris, paskutinis žiemos mėnuo, ir ieškoti dar vėlesnio žiemos pusiaujo būtų tiesiog neteisinga. Kuo mums svarbi ši diena?
Visų pirma, ji iš tikro labiausiai tinka pažymėti žiemos vidurį. Be to, diena tapo ilgesnė visa valanda, vadinasi, nuo žiemos tamsos jau nutolta per gerą sprindį. O miške šią dieną barsukas rodo savo monus, spėja antrosios žiemos dalies charakterį. Jei tądien (sausio 25-ąją) bus giedra, žmonių žodžiais, barsukas išlįs iš urvo, apsižvalgys ir pamatęs savo šešėlį sugrįš atgal, atsiguls ant kito šono ir užmigs: žiema būsianti dar ilgai. Jeigu saulės nebus, žvėriukas neregės šešėlio ir sugrįžęs guolin gulsis ant to paties šono - žiemos nedaug belikę, neverta dėl tokių niekų vargintis. Būna visaip: kartais barsukas atspėja tolesnę žiemą, kartais - ne. Jums patariu nepamiršti Pusiaužiemio ir tądien patiems pasižvalgyti. Tikrai bus įdomu, ar teisus buvo barsukas.
Žiema dar tik atsitraukė trumpam, bet - nepavargo. Oho, kiek iš jos galima visko sulaukti! Po atlydžių, suslėgusių sniegą ir gerokai kilstelėjusių ledą, atėjo dar pavojingesnis suledijusio sniego laikas. Ten, kur žemė nespėjo nuplikti, dabar lyg cukraus kalnai dunksi suledėjusio sniego luitai. Jie nelūždami pakelia žmogų ir bet kurį žvėrį, tačiau jų negali įveikti niekas. Vadinasi, bet koks maistas ar guoliai yra po lediniais užraktais.
Kad ir kaip būtų keista, ledas ant ežerų - visai kitoks: plonas, sukiužęs, sluoksniuotas. Pramaišiui ledas ir šlapias sniegas, vanduo sukuria labai pavojingas sąlygas: pro tokį sluoksnį vandenin nepakliūva šviesa ir vandens augalai negamina žuvims būtino deguonies, o mums ledas tampa nepatikimas. Kad ledas yra netvirtas, liudija ežeruose žiojinčios properšos. Jose baltuoja gulbės, taškosi didžiosios antys, didieji dančiasnapiai. Tačiau labiausiai stebina ne paukščiai, o čia pat, prie properšų, ant ledo laimikio lūkuriuojantys žvejai. Smagu sugauti baltažvynę žuvelę, tačiau... jos kaina gali būti labai didelė.
Miškuose žemė neįšalusi, prie upeliukų gyvos šaltinių srovės, dumblynės. Čia vis dažniau pasuka stirnos, šernai - juos vilioja žalia žolė, sultingi viksvų kerai. Daug kur viksvos “nuskustos" lyg dalgiu - čia maitinosi bebrai, kurie per atlydį buvo aktyvūs, graužė medelius ir nors trumpam pakeitė žiemos sandėlyje saugomų šakų meniu į šviežiai nukirstų krūmų, žalios žolės pagardus. Jeigu žiema pamalonina tokiom lauktuvėm, kodėl tuo nepasinaudoti?
Atlydys nutolsta, kol kas nežinome, ar ilgai lauksime kito. Gal antroje žiemos pusėje jų bus daugiau. Kas žino? Gamtoje šis pokytis nieko neapgavo, niekas nepasidavė lengvesnių dienų gyvenimo vilionėms. Netikėkime lengva žiema ir mes. Palaukime, ką pasakys barsukas, pasižvalgykime į dangų, pasiklausykime jau pavasariškai mokančios tilindžiuoti didžiosios zylės. Kad ir kaip ten būtų, po Pusiaužiemio kiekviena diena vis sparčiau artina pavasarį.
Selemonas PALTANAVIČIUS
