Matas Jakaitis
Šiemet Baltijos valstybės švenčia savo nepriklausomybės atstatymo judėjimų, įsikūrusių 1988 m. Sovietų Sąjungoje pradėjus aktyviau įgyvendinti Gorbačiovo „perestroikos ir viešumo“ politiką, 25-mečius. Pavasarį savo jubiliejus atšventė buvusių Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovai, vasaros pradžioje – Lietuvos Sąjūdis.
Tai buvo didelio daugumos Baltijos šalių gyventojų dvasinio pakilimo metai. Susikūrusiems Liaudies frontams ir Sąjūdžiui darbų buvo per akis – kurti rėmimo grupes, tvarkyti savo struktūras, itin nepalankiomis informacijos skleidimo sąlygomis pranešti savo šalių žmonėms apie veiklą ir planus, pasinaudojant tinkamomis progomis organizuoti susitikimus su informacinės laisvės išsiilgusia visuomene – masinius mitingus.
Vienas didžiausių tokių mitingų trijose Baltijos valstybėse įvyko 1988 m. rugpjūčio 23 d. Jis buvo surengtas siekiant paminėti Molotovo-Ribentropo pakto, kuriuo remiantis visos trys Baltijos valstybės buvo paliktos Sovietų Sąjungos okupacijai, pasirašymo metines.
Tuometinėmis visuomeninio gyvenimo sąlygomis surengti šį mitingą nebuvo paprasta, nežiūrint į tai, kad tiek abu Liaudies frontai, tiek Sąjūdis nuo įsikūrimo dienos savo šalių visuomenėse jau buvo įgiję nemažą svorį. Tuo labiau, kad buvo tartasi analogiškus mitingus surengti kartu. Štai ką apie rugpjūčio 23-sios mitingų surengimą savo prisiminimų knygoje „Pėstininko užrašai“ rašo vienas iš aktyviausių Lietuvos Sąjūdžio kūrėjų, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas.
„Arvydo Juozaičio, kuris buvo atsakingas už ryšius su Estija ir Latvija, nebuvo, todėl Sąjūdžio iniciatyvinė grupė pavedė man išsiaiškinti, kaip kaimynai ruošiasi paminėti šią datą. [...] Paskambinau latviams. Paaiškėjo, kad jie nieko neplanuoja. „Jei jūs ką nors darysite, tada ir mes darysime“. Skambinu estams. „Galvojame salėje susirinkti ir paminėti“. Sakau „Mes Vingio parke planuojame, juk kalbėjome apie tai. Latviai irgi ruošiasi prisijungti. O jūs?“„Jei jūs Vingio parke, mes irgi „savo Vingio“ parke“. Vėl skambinu latviams. „Gerai, sutinkame, mes taip pat „savo Vingio“ parke“. Grįžtu į salę ir informuoju Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. [...] Taip Lietuvoje įvyko vienas didžiausių mitingų šalies istorijoje“.
Rugpjūčio 23-sios mitingai Baltijos šalyse buvo paminėti žiniasklaidoje: Sovietų Sąjungos – kukliai ir priešiškai, Europos ir Amerikos šalių – teigiamai arba neutraliai. Apie 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniaus Vingio parke, surengtą Sąjūdžio iniciatyva, žiniasklaidoje lietuvių kalba yra daug medžiagos. Čia pateikiama tik tinklalapio lietsajudis.lt straipsnio, aprašančio Lietuvos Sąjūdžio istoriją, medžiagos apie šį mitingą santrauka.
Mitinge dalyvavo apie 250 tūkstančių žmonių. Jis prasidėjo į aikštę įnešus vainiką, nupintą iš spygliuotos vielos, trispalvių juostelių bei juodojo kaspino. Buvo sugiedota „Lietuva brangi“. Mitinge kalbėjo istorikai G. Rudis bei L. Truska, S. Geda ir kiti. J. Juzeliūnas pareikalavo, kad trėmimai būtų prilyginti stalinizmo nusikaltimams prieš lietuvių Tautą. Kalbėjo ir LKP CK narys L. Šepetys, jis pažadėjo Mokslų Akademijoje sušaukti sesiją naujai Konstitucijai parengti. Tribūną gavo ir V. Petkevičius.
Įsidėmėtina J. Marcinkevičiaus kalba. „Ką bekalbėtų mūsų politikai, istorikai ir ideologai, kaip jie beaiškintų to meto tarptautinę padėtį – viena aišku: Molotovo-Ribentropo paktas – bjaurus tarptautinio banditizmo dokumentas“. Poetas pasiūlė įtraukti į mitingo rezoliuciją reikalavimus paskelbti paktą su visais protokolais visasąjunginėje spaudoje, atverti archyvų duris bei išleisti dokumentus apie naujausią Lietuvos istoriją. Mitingo kulminacija buvo, kai A. Skučas, pridėjęs diktofoną prie pakylos mikrofono, paleido paskutiniojo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio kalbos įrašą apie tai, kaip jam Maskvoje, dalyvaujant Stalinui, buvo pranešta apie Molotovo-Ribentropo pakto detales, bei V. Landsbergio perskaityta nedidelė JAV senatorių laiško ištrauka.
Mitingas truko daugiau kaip tris valandas: ėmė temti, žmonės užsidegė atsineštas žvakutes. Visa pakyla ėmė skanduoti "Laisvę sąžinės kaliniams!" Šiuo mitingu Lietuvos Sąjūdis pradėjo beveik pusantrų metų truksiančią kovą už tai, kad SSRS vyriausybė pripažintų negaliojančiais Molotovo-Ribentropo pakto protokolus. Taip buvo pradėtas teisinis kelias į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
O toliau sekė I Sąjūdžio suvažiavimas, Baltijos kelias, rinkimai į tuometę LSSR Aukščiausiąją Tarybą ir pagaliau – Kovo 11-ji. Ir visa tai – Sąjūdžio kūrėjų, aktyvistų ir eilinių savanorių didelio darbo, entuziazmo, pasiaukojimo, ryžto dėka. Buvo ir priverstinio laviravimo, ir neišvengiamų laikinų kompromisų su valdančiąja LSSR jėga – Komunistų partija, tačiau pagrindinis Sąjūdžio tikslas – Lietuvos Nepriklausomybė – buvo pasiektas. Tiesa, ją reikėjo dar išlaikyti, apginti, ir į tai Sąjūdžio žmonės įnešė didžiausią indėlį, tačiau tai – ne šio straipsnio tema.
Pagrindinę savo misiją Sąjūdis atliko – Nepriklausomybė buvo atkurta. Savo veiklos pakilimo metu vienijęs įvairių politinių nuostatų (įskaitant ir komunistus) žmones, Lietuvos Sąjūdis suskilo į įvairias partijas, judėjimus, visuomenines organizacijas. Tikriausiai negalėjo nesuskilti – pernelyg marga įvairių politinių ir ideologinių įsitikinimų žmonių masė, siekianti išsivaduoti iš sovietinės valdžios politinių, ideologinių, moralinių, asmens laisvės varžymo gniaužtų, siekianti teisingumo ir Lietuvos Nepriklausomybės, tada sudarė Sąjūdžio daugumą. Tačiau jeigu Latvijos ir Estijos Liaudies frontai, taip pat atvedę savo šalis į Nepriklausomybės atkūrimą (tiesa, kiek vėliau), 1993 m. oficialiai nutraukė savo veiklą, – Lietuvos Sąjūdis gyvuoja iki šiol. Ir veikia.
Štai birželio 1 d. Seimo rūmuose įvyko jau XIV Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. Jame buvo aptartos politinės ir ekonominės Lietuvos aktualijos, lietuvių tautos moralinės vertybės, tautiškumo, vietovardžių rašymo, teisėsaugos problemos, nagrinėta padėtis žemės ir miškų ūkyje bei daugelis kitų klausimų, tarp kurių buvo ir ES, NATO bei bendras, pirmiausiai moralines, Vakarų civilizacijos problemas liečiantys klausimai. Suvažiavime priimti Lietuvos Sąjūdžio įstatų pakeitimai, išrinkta Sąjūdžio taryba.
Tačiau kodėl viešajame Lietuvos diskurse Sąjūdžio balsas silpnai girdimas? Kodėl interneto komentaruose po straipsniais apie Sąjūdį dažnai girdimi neigiami, netgi pikti jo veiklos vertinimai? Kodėl už visas Lietuvos nesėkmes – ar tai būtų ekonominio šalies gyvenimo nesklandumai, politinės ir teisinės valstybės veiklos trūkumai, emigracija, mažos pensijos ir t.t. – kaltė verčiama Lietuvos Sąjūdžiui, jo pradėtai kurti politinei, ekonominei, socialinei sistemai?
Per maždaug pusantrų metų tiesioginio Lietuvos Sąjūdžio atstovų vadovavimo valstybės gyvenimui laikotarpį po Kovo 11-sios buvo padaryta daug svarbių darbų, iš esmės pakeitusių daugumos Lietuvos gyventojų ekonominę ir socialinę padėtį, išlaisvinusių jų iniciatyvą, tačiau pareikalavusių imtis asmeninės atsakomybės už savo darbus ir veiklą. Bet buvo padaryta ir nemažai klaidų, neoptimalių valstybės vadovybės sprendimų. Tačiau kodėl kaltė už tas klaidas, jų ištakas verčiama vien Sąjūdžiui, o per jį – dešinės pakraipos partijoms ir jų vadovams? Tarsi Lietuvos nebūtų valdę ir nevaldytų kairiosios pakraipos partijos (įskaitant ir buvusius komunistus), jų koalicijos ir jų vadovai? Tarsi jie nebūtų darę klaidų? Tarsi tarp valdančiųjų valstybės sluoksnių ilgą laiką nevyravo (ir gal dabar vyrauja) ideologija, a.a. prezidento Brazausko įvardinta kaip „vsio zakonno“? Tarsi šios ideologijos sekėjai buvo „sąžiningumo viršūnė“ – tiek valstybės turto „prichvatizavimo“, tiek savųjų stūmimo į svarbius (pelningus) valstybės postus, tiek įstatymų, palankių ne itin sąžiningais būdais tapusiems milijonieriais ar milijardieriais, priėmimo ar naikinimo požiūriu?
Dabartinis Sąjūdis nebeorganizuoja susitikimų su visuomene, mitingų ar kitokių viešųjų akcijų, kuriose būtų plačiau viešinamos, kritikuojamos dabartinio Lietuvos gyvenimo negerovės nepriklausomai nuo to, kurios pakraipos partijos ar koalicijos yra valdžioje. Gal jose būtų siūlomi ir būdai, kaip tų negerovių išvengti. Nesakau, kad vėl galima būtų surengti tokį mitingą, kaip 1988 m. rugpjūčio 23 d. (pretekstai – ne to lygio), tačiau platesni kontaktai su pažangiai mąstančia visuomenės dalimi tikrai pagyvintų Lietuvos Sąjūdžio veiklą, tikriausiai prisidėtų ir prie valstybės „ligų“ gydymo.
Kartais interneto forumuose skaitau ar asmeniniuose pokalbiuose girdžiu, kad jei Lietuvos Sąjūdis vėl žmones pakviestų į mitingą, tai dauguma į jį neitų. Nenorėčiau su tuo sutikti. Jei žmonės tikėtųsi tokiame mitinge išgirsti tiesos apie šiandienines Lietuvos gyvenimo negeroves, apie jų kaltininkus, apie galimybę nušalinti juos nuo valdžios (politinės, ūkinės, teisinės ir t.t.), taip bent dalinai prisidedant prie pastangų pagerinti eilinių Lietuvos piliečių gyvenimą, tikriausiai – eitų. Tikiuosi, kad eitų.
