Šešiolikametis Marius (vardas pakeistas - aut. past.), besimokantis vienoje Marijampolės vidurinėje mokykloje, tapo tarpusavyje besiriejančių tėvų nesutarimų įkaitu ir auka.
Neturėjo ko valgyti.
Lapkričio pradžioje vienoje Marijampolės mokykloje po pamokų buvo pasigesta keleto mobiliųjų telefonų. Ilgai ieškoti to, kas juos galėjo paimti, neteko. Netrukus paaiškėjo, kad tai padarė toje pat mokykloje besimokantis Marius.
„Kalbėjausi su vaikinu. Jis man prisipažino, kad mobiliuosius telefonus vogė, nes neturėjo ko valgyti. Juos pardavęs už gautus pinigus pirko maisto. Toks paaiškinimas mus tiesiog sukrėtė, - LŽ pasakojo mokyklos direktorė Renata Stebuliauskienė. - Vaikas yra įspraustas į gyvenimo kampą. Net ir savo šešioliktąjį gimtadienį lapkričio 13-ąją jis sutiko vienišas. Tai sunkiai suvokiama. Marius - paauglys, kuris turi savyje gėrio, jį galima išauginti doru žmogumi, bet nėra kam juo rūpintis. Vien gerų mokytojų norų neužtenka.“ Anot R.Stebuliauskienės, verkdamas auklėtinis jos kabinete prisipažino, jog būna dienų, kai jis ne tik neturi pinigų maistui, bet ir kur drabužių išsiskalbti - tėvas į savo namus jo nepriima. Tad šiuo metu gyvena vienas su šuniuku trijų kambarių bute be patogumų, priklausančiame jo motinai. Tiesa, po nemalonių įvykių mokykloje Londone uždarbiaujanti motina sūnui pinigų atsiuntė, tad dabar šis jau ne tik turi lėšų pragyvenimui, bet ir atpirko pavogtus bei parduotus telefonus.
Sūnaus atsisako
„Prieš savaitę buvome išsikvietę tėvą, vadovaujantį vienai langų gamyba užsiimančiai Marijampolės bendrovei, pasikalbėti apie tolesnį sūnaus gyvenimą, jo auklėjimą. Tačiau į mokyklą atėjęs vyriškis mus tik aprėkė tvirtindamas, kad taip pasielgusį sūnų reikia izoliuoti nuo visuomenės. Tąkart be emocijų aptarti dešimtoko ateities nepavyko. Dar kartą pasikvietėme tėvą ateiti šį pirmadienį. Tačiau jis jau neatėjo. Mums neliko nieko kito, tik apie šį atvejį informuoti vaiko teisių apsaugos darbuotojus“, - pasakojo mokyklos direktorė.
Su tėvu išsamiau pasikalbėti nepavyko ir Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams. „Dar mažas būdamas Marius nevengdavo pasiimti centų iš močiutės. Man tokio sūnaus nereikia. Darykite, ką norite, bet aš juo daugiau nesirūpinsiu ir jo neprižiūrėsiu“, - teigė 46 metų Kazys D.
„Tėvas nevykdo teismo sprendimo, nes dar 2004 metais teismas buvo nustatęs, kad nepilnametis turi gyventi kartu su tėvu. Būtent tėvas buvo įpareigotas rūpintis sūnumi. Todėl mes kreipėmės į teisėsaugos institucijas, kad šios įvertintų tokį tėvo elgesį“, - LŽ sakė Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Popierienė.
Jos teigimu, skyriaus specialistai pasiturinčiai gyvenančiam tėvui siūlė pradėti gyventi kartu su sūnumi ir jį auklėti. Tačiau tėvas to net girdėti nenorėjo. Jis klausė, kas tuomet jam virs pietus. Mat šešiolikametis nelabai sutaria su dabartine tėvo žmona, savo pamote.
Dėl Kazio D. vengimo atlikti tėvo pareigas vakar Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Trūksta tėvų dėmesio
Šeima, kurioje užaugo Marius, Marijampolės vaikų teisėmis besirūpinantiems specialistams žinoma jau anksčiau, dar tuomet, kai berniuko tėvas skyrėsi su jo motina. Tada tarp tėvų nuolatos kildavo nesutarimų, kuriam iš jų turi rūpėti vaiko ateitis.
„Buvo ne vienas atvejis, kai mūsų tarnyboje susitikę paauglio tėvai vaiką stumdydavo vienas nuo kito tarsi nereikalingą daiktą, kad tik nereikėtų juo rūpintis. Visa tai matydavo ir Marius. Verkdavo, tačiau jo ašaros tėvų nesugraudindavo“, - LŽ prisiminė Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, džiaugdamiesi, jog po ilgų įkalbinėjimų jiems pavyko prišnekinti motiną, kad ši rūpintųsi sūnumi. Tėvas, nors teismas buvo nusprendęs, kad būtent jis turi rūpintis vaiko auklėjimu, sūnų rėmė tik pinigais.
Šiemet vasarą, prieš išvažiuodama uždarbiauti, motina buvo užėjusi į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pranešė, jog tuoj išvažiuos ne tik ji, bet ir vyresnioji dukra, kuri iki išvykimo žadėjo prižiūrėti brolį. Vėliau juo turėsiąs rūpintis tėvas. „Tada mes buvome išsikvietę Kazį D. Jis mums pažadėjo vaiku rūpintis, jį prižiūrėti - duoti pinigų, padėti nusipirkti maisto produktų, kitų būtinų buityje prekių, kasdien su juo bendrauti“, - prisiminė N.Popierienė, dabar jau apgailestaudama, kad pažadai taip ir liko pažadais.
„Pavargau nuo nuolatinių ginčų, man vienam gyventi kur kas geriau...“ - teigė paauglys vaiko teisių apsaugos darbuotojoms šiomis dienomis. Jos jam siūlė eiti gyventi į vaikų globos namus, tačiau šešiolikametis kategoriškai nesutiko: „Negalite manęs priversti, o jei ten ir apgyvendinsite, pabėgsiu.“
Kazys Kazakevičius