Ketvirtadienio vakarą miesto centre vyko neįprastas šurmulys – pagoniškais drabužiais apsirengę vyrai per Senvagę ir Laisvės aikštę vilkdami kelmą jam liejo savo nuoskaudas, išsakė nuodėmes. Prisijungti prie šių nuotaikingų, skirtų išlaisvinti Saulę iš kaustančios tamsos ir blogio apeigų persirengėliai kvietė ir panevėžiečius. Vieni kraipė galvas ir keistuolius nulydėjo šypsenomis, o kiti įsidrąsinę didelėmis lazdomis pliekė įvairiais simboliais išmargintą kalėdinę kaladę, dar kitaip vadinamą blukiu.
Kaip teigė šios akcijos iniciatorius panevėžietis Jonas Sabeckas, blukio vilkimas ir deginimas yra labai sena lietuviška tradicija, siekianti dar pagonybės laikus. Blukvilkio šventė vykdavo prieš pat Kalėdas, dažniausiai gruodžio 21-ąją, tačiau šiemet ją teko paankstinti, kad panevėžiečiai spėtų pasiruošti artėjančioms Kūčioms ir Kalėdoms.
„Galima sakyti, kad jau be penkių minučių prasidėjo gamtos virsmas, saulėgrįžos pradžia, todėl viena diena čia ar ten, nesvarbu“, – sakė J. Sabeckas.
Jo teigimu, daugeliui panevėžiečių jau nereikia pasakoti, kad kalėdinė kaladė – blogio įsikūnijimas ir ją reikia sudeginti. Tačiau panevėžiečiai gana santūrūs ir savo emocijų viešai nerodo. Tai laikoma gero tono ženklu, tačiau Blukvilkio šventė yra ta diena, kai jausmų slėpti nereikia.
„Jauni žmonės labiau smalsūs, drąsesni, o vyresni – inertiški, galbūt paskendę darbų verpete. Tačiau tikrai atsirado tokių, kurie patys priėjo ir norėjo atsikratyti savyje susikaupusio blogio, neigiamų minčių ir emocijų. Kai aš savo vaikui pasakiau, kad kaladė vis sunkėja, septynmetis sūnus man ir sako: „Man atrodo, kad jūs pavargote.“ Taigi viską lemia požiūris“, – juokavo renginio organizatorius.
Prieš daugiau kaip šimtą metų lietuviai nežinojo, kas ta Kalėdų eglutė ir kodėl ją reikia puošti. Tačiau Blukvilkis buvo švenčiamas itin triukšmingai. Ir visai neatsitiktinai, mat tai metas, kai vyksta aktyvi kova tarp tamsos ir šviesos. Juk šiuo metu gimė kūdikėlis Jėzus, Buda, pranašas Mahomedas.
„Šiuo laikotarpiu vyksta gamtos virsmas, o mes esame gamtos vaikai. Ugnis sunaikina viską, prie ko prisiliečia. Žmonės yra nuodėmingi, tad burtų lazdele sudėjus tą blogį į kelmą, jis sudega. Tai apsivalymas, tarsi seansas pas psichologą. Ugnis turi stebuklingų galių, ji nuramina, priverčia susimąstyti apie tai, kas prasminga“, – sakė J. Sabeckas.
Jo teigimu, didžiausias teisėjas – sąžinė, todėl kai pernai vienas žmogus paklausė, ką jie čia darantys, lietuvių prigimtinės kultūros entuziastas be užuolankų atsakė: tai – išpažintis be tarpininkų.
Kalėdinė kaladė, į ją sudėjus savo nesėkmes, išgyvenimus, nuoskaudas, nuodėmes ir pykčius, paskendo liepsnose. Iš skulptoriaus Kęstučio Krasausko dailiai įvairiomis pagoniškomis runomis, saulės, vandens ir žalčio simboliais išmarginto kelmo liko tik pelenai, kurie turėtų skleisti gerąją energiją.
