Paminklų statymas Lietuvoje, ypač jos sostinėje, prarado bet kokią prasmę. Dabar tai pats netinkamiausias būdas įamžinti šaliai nusipelniusių žmonių atminimą. O juk kiek jų, dar neįamžintų, bet to vertų.
Dabar ir ateityje nebesolidu bus statyti paminklus net, pavyzdžiui, prezidentams, garsiems kultūros veikėjams. Nes jie būtų pastatyti į vieną vietą su, pavyzdžiui, Stasiu Urniežiumi, save tituluojančiu kunigaikščiu Vildaugu, o iš tiesų - po Senamiestį besišlaistančiu, vilniečių ir miesto svečių ramybę drumsčiančiu ekscentriku, arba su skandalingais sostinės vamzdžiais, kurie taip pat vadinami paminklais.
Statula S.Urniežiui sostinės Užupio rajone ir vamzdžiai - toli gražu ne pirmieji akibrokštai. Pavyzdžiui, Vilniaus centre yra ir paminklas muzikantui Frenkui Zapai. Kuo jis nusipelnęs Lietuvai, turbūt gali atsakyti tik skulptūros statymo iniciatoriai. Beje, aš pats netgi esu jo kūrybos gerbėjas, bet esu įsitikinęs, kad kur kas geriau jis “jaučiasi" Baltimorėje, Amerikoje, kur ką tik nukeliavo palydėtas net sostinės valdžios.
Mano nuomone, paminklai, net jei jiems skiriamos privačios lėšos, viešose erdvėse gali būti statomi tik Lietuvai ypač nusipelniusiems žmonėms. Kas būtų, jei kiekvienas sugalvotų kurpti statulas savo draugams ar mėgstamiems muzikantams, kurių kiti gal iš viso nemėgsta ar net apie tokius nežino? Miestas - mūsų visų erdvė, tad turime paisyti daugumos nuomonių ir skonių.
Naujausias mados klyksmas - kažkokie dariniai, taip pat vadinami skulptūromis, kabinami po Vilniaus tiltais ir net ant jų. Jeigu čia kultūra, tada aš - moteris.
