Apie tai naujausioje Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“ diskutuoja vidaus reikalų viceministras Vitalijus Dmitrijevas, karybos apžvalgininkas, buvęs spec. operacijų pajėgų karininkas Aurimas Navys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė.
– Pone Kasčiūnai, ar įsivaizduojate situaciją, kad analogiškas arba labai panašus kaip „Hamas“ išpuolis prieš Izraelį galėtų įvykti ir prieš Lietuvą? Ką turiu omenyje? Tūkstantis, keli tūkstančiai marodierių nedidelėmis grupėmis patenka į Lietuvos teritoriją, užima ne tik institucijas, pastatus, žudo žmones, bet ir kariuomenės ginklines, kaip tai įvyko Izraelyje. Kol visas procesas užsisuka, ilgą laiką, gal net kelias paras, niekas neduotų jiems atkirčio. Gali būti tokia situacija?
L.K. – Ne, tikrai negali būti tokios situacijos. Mes modeliavome panašią situaciją vasaros viduryje, kai „Wagner“ atsikraustė į Baltarusiją. Vienas iš tokių radikaliausių signalų, pagal kurį redagavome sienos priedangos planą, panašus [kaip „Hamas“ teoristų] įsiveržimas – be noro okupuoti, bet sukelti chaosą, represijas, išsivežti įkaitus, šaudyti žmones.
<...> [Priedangos plane] pirmiausia figūruoja pasienis ir pasieniečiai, kurie irgi yra ginkluoti. Tuomet iš karto įsijungia kitos tarnybos – specialiosios pasieniečių pajėgos, „Aras“, Viešojo saugumo tarnyba (VST) ir kariuomenės greitojo reagavimo pajėgos, kurios dislokuojamos arčiau sienos per 2-4 valandų tarpą [ir turi imtis veiksmų]. Bet noriu iškart pasakyti, kad šioje vietoje reikia daryti daugiau.
Ir ta mano idėja, kurią nuolat jau tris metus kalu į galvą – mūsų savivaldybėse turi kurtis komendantūros. Tai neturi būti vienetai, kurie veiktų tik karo padėties metu, bet ten turi treniruotis žmonės. Į komendantūras galėtų eiti rezerve esantys kariai, komendantiniai šauliai ir, pavyzdžiui, koviniai asmenys – kiti ginkluoti asmenys (žmonės, turintys ginklus, praėję kursus ir integruoti į savivaldybės komendantūrą).
Kuo spartesnis tokių komendantūrų kūrimas turi būti mūsų prioritetas.
– Pone Navy, jūs irgi toks optimistas kaip ponas Kasčiūnas? Įsivaizduokime keletą tūkstančių nežymėtų žmonių, įeinančių 20-50 žmonių padaliniais. Jūsų nuomone, ar viskas būtų suvaldyta?
A.N. – Na, vienas dalykas, apie ką kalba NSGK pirmininkas – apie dokumentus, įstatymus – visą biurokratinį aparatą. Tai galbūt turėjo būti ruošiama prieš 30 metų, bet yra kaip yra.
Į jūsų klausimą irgi atsakysiu klausimu: o diversinėms grupėms reikia kirsti sieną ir įeiti? Turint galvoje, kad mūsų siena yra visiškai kiaura, kad gali bet kas iš Rusijos atvažiuoti čia, ir atvažiuoja, ir lieka. Galime 10 turėti tokių žmonių, kurie gali pakankamai didelį chaosą įnešti į mūsų valstybę. Nereikia raketų, nereikia tankų.
– Jūs turite omenyje, Baltarusijos ir Rusijos piliečius, kurie gyvena Lietuvoje ilgą laiką, ir jų yra bent jau keli šimtai tūkstančių?
A.N. – Taip, būtent. Dėl to mes turime kalbėti, ką daryti mūsų piliečiams. <...> Didžiąja dalimi chaoso įneša piliečiai, kai jie nežino, ką daryti, kai jie imasi iniciatyvos, ir dar blogiau – kai jie pradeda bėgioti nežinodami, ką daryti. Mums reikia labai aiškiai ir paprastai pasakyti piliečiams, kur jų vietą ir ką jiems daryti.
– Ką žmogus turėtų daryti – puiki tema. Ir paklausus to didelė dalis visuomenės tikrai konkrečiai neatsakytų į šį klausimą.
<...> Pone Kasčiūnai, panašu, kad problemos yra ten, kur patempsi. Pirmiausia turiu omenyje priedangas, atsargas ir daugelį kitų dalykų.
L. K. – Visuomenės žinojimas bus stiprinamas per pilietinio pasipriešinimo ir mobilizacijos kurso plėtrą visuomenėje. Pradėkime nuo to, kad 30 metų nebuvo nieko daroma. Pagaliau susiinventorizavome, išsiaiškinome, išsiskirstėme, kas yra slėptuvė, kolektyvinės apsaugos statinys, priedanga. Dabar jau 29 procentai Lietuvos visuomenės turėtų vietą pasislėpti.
Visą „Dėmesio centre“ laidą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
