Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pasakojo Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas Aurimas Navys ir istorikas, Seimo narys Valdas Rakutis.
Ką reiškia Rusijos grasinimai?
Ką rodo tokie Rusijos grasinimai Lietuvai? Ar tai silpnumo ženklas, ar jie bando dar kažkaip atsigaivinti ir mus gąsdinti iš visų pusių?
V. Rakutis: Kiek aš prisimenu, Rusija visada kažkuo gąsdindavo, nes nieko daugiau nesugebėdavo. Tai yra toks metodas parodyti, kad jie yra kieti. Yra toks istorinis terminas – apeiginiai karai.
Karai, kurie vyksta iš esmės dėl to, kad vyrai parodytų esą vyrai, kad moteris galėtų rinktis, kuris drąsesnis. Jeigu nėra priešo, tada šoka nuo kokio bokšto ar dar ką nors daro. Reikia kažkaip pasirodyti.
Tai Rusijai labai būdingas dalykas, nes jie tik tokiu būdu išlaiko valdžios vertikalę – viršuje sėdi pats „alfiškiausias“ alfa patinas, kuris yra kietas, kuris nepripažins kito autoriteto šalia savęs. Rusams tinka toks kalbėjimas: „Matai, pasakė mūsų prezidentas, nevynioja į vatą, tiesiai šviesiai – čia tie lietuviai kažką ketina.“
Rezultatas tokio elgesio tiesiogiai priklauso nuo to, kaip mes sureaguojame. Jeigu mes nepastebime arba pašnekame laidoje ir tuo viskas baigiasi, tada yra normali reakcija – mes irgi kieti.
Jeigu pradedame trauktis, reaguoti, perkelti debatus į Seimą, gal nepritarti, tai reiškia, kad rezultatas pasiektas. Grasinimu pasiektas tam tikras, kad ir taktinis, rezultatas. Dėl to tai yra žaidimas. Žodžiu, jis nėra visai žaidimas. Panašiai, kai kyla barnis ir vyrai pradeda vienas kitą gąsdinti. Tai čia yra ta gąsdinimo būsena.
Jeigu tu pradedi labai reaguoti, tada iš karto įvertina, kad esi silpnas, ir po grasinimo gali sekti jau koks nors veiksmas, nes jeigu tu silpnas, vadinasi, galima dar labiau paspausti. Užtat šioje vietoje solidus, ramus reagavimas į tokius grasinimus yra pati geriausia reakcija.
Ar diktatoriai visi taip elgdavosi? Ar būna įvairių pavyzdžių, skirtingos retorikos, grasinimų? Kalbant ir apie branduolinius ginklus – ar tai įprasta reakcija?
V. Rakutis: Vakar klausiau Erdogano kalbos, tokios rimtos kalbos. Ten yra kitas stilius. Labai ramus, išlaikytas, labai draugiškas tam tikroms šalims, labai solidus kalbėjimas. Tai yra toks Rytų išminčiaus tipas. Kinijos vadovai dažnai kalba tokiu būdu – mažai žodžių, bet jie visi gerai pasverti.
Ir Putinas stengiasi toks būti. Dėl to Peskovui paveda kai kuriuos uždavinius, kad jis sureaguotų, nes jeigu Putinas jau kažką pasakys, tai bus labai didelis Lietuvos įvertinimas. Jis stengsis kaip įmanoma mažiau apie tai kalbėti. Tų diktatorių laikysenos gali būti skirtingos, bet jos labai priklauso nuo krašto kultūros, ko reikia.
Kiek galime leisti Rusijai testuoti ribas?
Tie tikrinimai iš Rusijos pusės – kiek mes galime leisti jiems nueiti? Kiek tai įprasta, žiūrint iš istorinės pusės, ir ką jie sau leidžia tais patikrinimais bei tomis raudonomis linijomis?
V. Rakutis: Man kartais patinka tokie archajiški pavyzdžiai. Įsivaizduokite totorių mongolų karius, kurie juda per stepę, ir jokių ribų nėra. Kiek pasieksime, tiek mūsų. Toje kultūroje niekas nesmerks, kad tu pabandei ir tau nepasisekė. Žuvo – žuvo, ką darysi. Buvo rimti vyrai, žuvo.
Jeigu tu nebandei, va čia jau yra priekaištas: tu bailys, tu silpnas, net nedalyvauji varžybose, ir tada tave pasmerks. Dėl to ši kultūra skatina žmones ieškoti ribų ir jie eina. Tas ribas jie gali patys nusipiešti, jeigu jų nėra, arba pasinaudoti istorija, jeigu reikės kokiose nors taikos derybose pasirinkti argumentą.
Tam Rusija turi mokslą, turi archyvus ir visus kitus dalykus. Jie rimtai dirba ir su jais derybose sėdėti yra ką veikti, turi būti pasikaustęs. Tas mongoliškas Maskvos charakteris prasimuša tokiu būdu.
Man teko sovietų kariuomenėje tarnauti Rytų Vokietijoje. Jie, pavyzdžiui, buvo visiškai įsitikinę, kad Rytų Vokietija yra senos slavų žemės. Jeigu slavų, tai reiškia – Rusijos. Ir ten prisimena kokį nors karą, kada jie ten lankėsi. Jie visa tai priima ir jiems tokie dalykai patinka.
Rusai iš tiesų mėgsta istorinius momentus, istorines datas. Kalbant apie karą Ukrainoje, jie taip pat naudojo daug tokių naratyvų – kas jiems kažkada priklausė, nepriklausė ir panašiai. Kaip su jais vyksta visas šis žaidimas?
V. Rakutis: Jie supranta, kad viskas yra ginklas: ir istorinės žinios, ir mokslo populiarinimas, ir įvairūs meno kūriniai. Viskas yra įrankiai ir kovos priemonės. Dėl to mes dažnai pralaimime, nes pas mus viskas sufragmentuota: istorija – tai jau istorikai daro. Pas juos tokio požiūrio nėra.
Jeigu carui reikia kokių nors argumentų, atsiras akademikas, kuris parengs studiją, ir tai bus padaryta maksimaliai gerai. Dėl to Rusija visą laiką ima archyvus, kad galėtų pagrįsti savo argumentus dokumentais. Tai yra rimtas daiktas.
Mes labai dažnai šitų dalykų nesuprantame. Mes net neruošiame kokių nors dokumentų gynybai, mums į galvą neateitų pagrįsti savo teisių. Aš čia dabar jau improvizuoju. Mums būtų: čia mes, čia Baltarusija. Jeigu mes turėtume maskvietį Lietuvoje, tai jis visas mūsų teritorines pretenzijas pagrįstų dokumentais ir kitais dalykais.
Netgi ta knyga apie Lietuvos istoriją, kuri čia išėjo su Rusijos užsienio reikalų ministerijos žinia, yra toks produktas, kuris visiems dalyvaujantiems šiuose veiksmuose leidžia vienodai suprasti praeitį, kad galėtų kartu konstruoti ateitį. Jie instrumentalizuoja viską. Mes galime pasakyti: „Čia sportas, tai ne politika“, o Rusijoje nėra tokio dalyko kaip ne politika. Viskas surišta su caro valia.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
