Nors dažniau sakoma, kad žmonės iš Lietuvos tik emigruoja, esama ir išimčių, o ir į klausimą, kur yra tikrieji namai – ten kur traukia širdis, ar kur nubloškė likimas – atsakyti nėra paprasta. Viktorija Kovaliūnaitė Lietuvoje gyvena jau antrus metus. Iš Kazachstano į Lietuvą sugrįžusi tremtinio dukra greitai pramoko lietuvių kalbą. Bute Naujojoje Vilnioje įsikūrusi moteris šiuo metu tobulina savo lietuvių kalbos įgūdžius, aktyviai domisi Lietuvos gyvenimo aktualijomis, o pabaigusi kalbos kursus tikisi susirasti darbą.
Iš Lietuvos per Sibirą į Kazachstaną
Apie tai, kuo šiandien gyvena lietuvių bendruomenė Kazachstane, moteris pasakojo: „Bendruomenė įsikūrė neseniai – tik 2002-aisiais, bet veikia gana aktyviai.. Vos prieš keletą metų sužinojau, kad netoli Karagandos buvo toks miestelis Dolinka, kur buvo įsikūręs NKVD centras ir iš ten visus kalinius skirstė į kitas vietas ir šiame miestelyje atidarytas muziejus, jam prieš išvykdama padovanojau senovinių drabužių, indų – tai, ką paliko tėvai.“
Kalbėdama apie savo tėvų gyvenimą Kazachstane Viktorija pasakojo: „Gyvenome, kaip visi. Pati pradžia buvo labai nelengva. Tėvai bendrą gyvenimą pradėjo Karagandos mieste, gyvenimas buvo labai sunkus, net valgyti nebuvo ko, tad vėliau jie persikėlė į kaimą ir ten pamažu įsikūrė. Provincijoje tėvai pasistatė namą, ten sąlygos buvo geresnės, buvo maisto“, – prisiminimais dalijosi moteris.
„Mano tėvas gimęs Panevėžio rajone Užubalio kaime ir už antsovietinę veiklą 1945 m. buvo suimtas. Apie šiuos įvykius esu surinkusi net archyvinius dokumentus. Tėvas pirmiausiai buvo ištremtas į Sibirą, o vėliau kalėjo Karagandoje. Mamos likimas panašus – ji taip pat kalėjo Sibire, o paskui Karagandoje, ten jie ir susipažino. Vėliau, kai įkalinimo laikas pasibaigė – jie ir liko dirbti toje pačioje vietoje, kas įdarbins kitur buvusius kalinius? Tėvai gyvenimo pradžioje neturėjo nieko: iš darbo stovyklos išėjo taip, kai stovi. Tėvas iš „faneros“ plokštės buvo pagaminęs didelį lagaminą su brezentine rankena, tas lagaminas jų bendro gyvenimo pradžioje buvo beveik tuščias. Jį išsaugojome ir šiuo metu jis atiduotas muziejui,“ – apie skurdų tėvų gyvenimą pasakojo moteris.
Viktorijos teigimu, tėvai dirbo labai sunkų ir alinatį darbą plytų gamykloje: „Jie dirbo ceche, kur plytos buvo kaitinamos. Karštis buvo toks stiprus, kad irdavo drabužiai, dirbti reikėjo ir su įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Į tokias vietas Kazachstano piliečiai dirbti neidavo, tokį darbą dirbo tik tremtiniai“.
Viktorijos teigimu, tėvai apie savo praeitį kalbėjo mažai, nes atvirai kalbėti apie tremtinių patirtus išgyvenimus buvo draudžiama: „Tėtis kalbėdamas apie praeitį visuomet bandė juokauti, kad mamą kažkur surado, o tik vėliau sužinojome, kad tėvai buvo kaliniai ir koks sunkus buvo jų gyvenimas.“
Lietuvoje – švariau
Į klausimą, ar buvo dalykų, kurie atvykusią į Lietuvą Viktoriją nustebino, moteris sakė: „Lietuvoje viskas labai švaru ir net dulkės atrodo baltos. Lietuvoje po pasivaiksčiojimo grįžus kojos būna švarios, kaklas – švarus, o Karagandoje vos nuėjus iki darbo būdavau visa juoda, drabužiai, geriausiu atveju, švarūs būna pusdienį. Iš šachtų nuolat kyla dulkės, išmetamos nesudedančios uolienų atliekos. Šios uolienos buvo išvežamos iš šachtų ir verčiamos į didelius kalnus, kurie metams bėgant dūla ir nuo jų kyla dulkės, kurias nešioja vėjas, o žmonės priversti jomis kvėpuoti. Tokie kalnai jau tapo tradiciniu Karagandos iliutsraciniu peizažu.“
Paklausta, ar šalis, iš kurios ji atvyko, taip pat išgyveno ekokomikos krizę, pašnekovė sakė: „Kazachstane krizės nėra: kainos, bet ir atlyginimai auga, pensijos taip pat didinamos, o ir bedarbystės didelės nėra. Man labai keista, kad perskaitau lietuviškoje spaudoje, kaip nepagarbiai atsiliepiama apie politikus, Kazachstane taip rašyti nebūtų galima. Žinoma, demokratija mūsų šioje šalyje kitokia.“
Į klausimą, ar Kazachstane aktuali žmonių emigracijos problema, moteris sakė: „Nelabai. Iš Kazachstano išvažiavo daug vokiečių, norėjo išvažiuoti ir nemažai rusų, bet daugelis jų sugrįžo. Turėjau kaimyną, kuris labai norėjo išvykti iš Kazachstano, bet po kurio laiko grįžo, o kai paklausiau, kas nutiko, kad jis sugrįžo, jo atsakymas buvo, kad Rusijoje yra dar blogiau. Žinau pavyzdžių, kad ir jauni žmonės sugrįžta, Karagandoje taip pat galima gyventi.“
Iš Karagandos į Vilnių kelionė truko savaitę
Moteris pasakojo, kad kelionė iš Karagandos į Vilnių taukiniu truko daugiau nei savaitę, o Vilniaus stotyje buvo svetingai sutikta giminaičių: „Vos atvykusi mėnesiui įsikūriau kaime, kur su sesers vyru pasodinome per tūkstantį maumedžių ir šesiasdešimt penkis ąžuolus, tad savo duoklę Lietuvai jau atidaviau“, – šypsojosi moteris. Moteris prisipažino, kad po darbo teko ilgam atgulti į ligos patalą, mat įsisiurbusios erkės sukėlė laimo ligą.
Lietuvą iš Kazachstano Viktorija atsigabeno daug knygų, fotografijų ir kitų vertingų daiktų: „Kai sesuo išvyko iš Kazachstano, jai buvo vos septyniolika metų, ji nieko nepaėmė su savimi. Sesuo turi vaikų ir neturi nieko, ką pasakodama giminės istorija, galėtų jiems parodyti. Mano pareiga buvo atvežti šiuos daiktus, kad būtų prisiminimų.“
Paklausta, ar atvykusi į Lietuvą nė karto nepasigailėjo palikusi Kazachstaną, moteris atsiduso: „Buvo tikrai nelengva, juk kai penkiasdešimt metų pragyveni vienoje vietoje, viename name, turi daug draugų, kolegų, viską palikti nelengva. Visuomet dirbau viešą darbą ir mane pažinojo daug žmonių: kai Karagandoje už kiekvieno kampo su tavimi kas nors pasisveikina, atvykus čia – miestas atrodo tuščias. Labai sunku nupasakoti tą jausmą. Visą gyvenimą gyvenau ant žemės – nuosavame name, o Vilniuje gyvenu bute, noriu nenoriu girdžiu, ką veikia kaimynai – pirmas naktis niekaip negalėdavau užmigti.“
Per vieną dieną – vasara ir žiema
Paklausta, ar sunku buvo priprasti prie klimato pasikeitimų, moteris sakė: „Čia jaučiuosi geriau: grynesnis oras, malonesnė gamta, bet sunku psichologiškai. Tokiame amžiuje persikraustyti ir žinoti, kad šalia nėra šeimos – nelengva. Žinoma, bet kada galiu paskambinti giminaičiams, juos aplankyti, net juk jie turi savo reikalų, nenoriu jiems įkyrėti.“
Nors daugeliui Kazachstanas acocijuojasi su bekraštėmis stepėmis, lietuviška žiema Viktorijos nenustebino: „Klimatas Kazachstane labai kontrastingas ir pati šalis labai didelė. Gali būti labai karšta – vasarą iki 50 laipsnių šilumos, bet žiemos ten taip labai atšiaurios. Pamenu, išeidavau ryte į mokyklą su basutėmis, o vakarop namo jau tekdavo bristi per sniegą. Žiemą prisnigdavo tiek daug, kad tvora, kuri yra buvo aukščio sulig žmogumi, būdavo taip užpustoma, kad buvo galima virš jos vaikščioti pusnimis. Viduržiemį temperatūra nuskrisdavo iki 50 laipsnių šalčio.“
Į klausimą, kaip įsivaizduoja savo tolesnį gyvenimą Lietuvoje, moteris atsakė: „Jau išlaikiau pirmojo ir antrojo lygio lietuvių kalbos egzaminus, dar planuoju laikyti trečiojo lygio egzaminą. Mokausi, kad galėčiau dirbti kvalifikuotą darbą.“
