Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės šešioliktosios pamainos kariai, taip pat karininkai tarnavę Vakarų regioninėje vadavietėje, Tarptautinių saugumo paramos pajėgų Jungtiniame štabe, antrojoje Karinių patarėjų grupėje ir Operacijų koordinavimo centro patarėjų grupėje sugrįžo į gimtinę.
Vienas iš sugrįžusių karių, vyriausiasis eilinis Dmitrijus Leščiukas atsakė į balsas.lt klausimus apie misiją Afganistane.
- Kiek laiko praleidote Afganistane? – balsas.lt paklausė D. Leščiukas.
- Mes Afganistane užtrūkome beveik 7 mėnesius. Gal tik be kelių dienų.
- Kokias užduotis vykdėte?
- Mūsų pagrindinė užduotis buvo Goro provincijoje įsikūrusios bazės apsauga. Joje gyveno kariai iš Lietuvos ir aptarnaujantis personalas. Saugojome ne tik žmones, bet ir karinę techniką.
- Kokias išvykas iš bazės turėdavote?
- Kaip jau minėjau, mūsų pagrindinė pareiga buvo saugoti bazę. Dieną vykdavome saugoti lėktuvų nusileidimo teritorijos. Taip pat turėdavome papildomų užduočių. Tarkime, į miestą palydą sudarydavome, kad būtų saugiau.
- Ką reikėdavo lydėti?
- Lydėdavome tiek aukščiausias pareigas užimančius asmenis, tiek mūsų padalinio karius, darbuotojus. Amerikiečius lydėdavome į susitikimus ir t.t.
- Su kokiomis grėsmėmis susidurdavote?
- Didžiausios grėsmės buv savižudžiai ir sprogstamieji užtaisai. Turėjome informacijos, kad gali pasitaikyti savižudžių. Vietinės pajėgos su tokiais buvo susidūrusios ne kartą. Mus, tuo tarpu, jos aplenkė.
- Ar galima jūsų misijos dalį vertinti kaip sėkmingą?
- Buvo kontaktas su vietine kariuomene. Bet faktas tas, kad viskas įvyko netyčia. Buvo sužeistas vienas karys.
- Kaip pavykdavo atsipalaiduoti gyvenant pačioje teritorijoje?
- Kiekvieną ketvirtadienį darydavome šventinius vakarus. Pasveikindavome tuos, kurių gimtadieniai. Valgydavome tortą. Galėdavome sportuoti, turėdavome gerą internetą.
- Kaip dažnai galėdavote bendrauti su artimaisiais?
- Visada būdavo telefono ryšys. Jeigu į mobilųjį telefoną, tada kainuodavo viena minutė 17 centų, o į laidinį telefoną – nemokamai. Buvo sudarytos tinkamos sąlygos. Galimybė palaikyti ryšį su šeima buvo itin svarbi kiekvienam kariui.
- Kas sunkiausia būnant toli nuo Lietuvos?
- Sunkiausia būna tada, kai sužinai, kad šeimoje iškilo problemų, o tu esi toli ir negali padėti. Žinai, kad nebe nuo tavęs viskas priklauso ir gali palaikyti tik morališkai, duoti kažkokių patarimų.
- Kaip elgiamasi, kai kario artimoje aplinkoje nutinka kokia nors skaudi nelaimė?
- Turėjome tokį vieną atvejį. Mirė jo mama. Jis buvo atskraidintas į Lietuvą kelioms dienoms. Sudalyvavo laidotuvėse ir grįžo atgal. Jokių problemų nekilo. Buvo sudarytos visos sąlygos grįžti namo.
- Ši misija buvo jūsų pirmoji?
- Jau dalyvavau antroje misijoje. Prieš dvejus metus taip pat dalyvavau misijoje Afganistane. Kai dalyvavau pirmą kartą, tai turėjo daug įvykių, jautėsi didesnis spaudimas. Tik atvažiavome ir iš karto sulaukėme krikšto, buvome apšaudyti.
