Apie konservatorių problemas buvusi Seimo pirmininkė kalbėjo naujienų portalo tv3.lt diskusijų laidoje „33 min. su Artūru Anužiu“.
Daliai Lietuvos gyventojų TS-LKD jau neatsiejama nuo Ingridos Šimonytės ir dabartinio partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio. Būtent jam 2015 metais pirmininko rinkimuose pralaimėjo ilgametė Seimo narė Irena Degutienė.
Kandidatu į partijos pirmininkus G. Landsbergis tapo po netikėto tuometinio pirmininko Andriaus Kubiliaus apsisprendimo nebesiekti posto.
„Taip, mano nuomonė buvo, kad jis (Gabrielius Landsbergis – red. past.) buvo tiesiog žmogus, atsiradęs iš niekur. Atsimenu, Andrius Kubilius atsiėmė savo kandidatūrą per partijos prezidiumo posėdį, ir staiga sako: aš vietoje savęs siūlau Gabrielių Landsbergį.
Aš tada Gabrielių gyvenime išvis pirmą kartą pamačiau. Tada viena frakcijos narė iškart žiūri į mane ir sako: Irena, tai ką dabar darysi? Jie, matyt, tikėjosi, kad aš nebedalyvausiu partijos pirmininko rinkimuose. O aš sakau: gerai, aš dalyvausiu partijos pirmininko rinkimuose, konkuruosiu su nauju kandidatu.
Vėlgi, aš gerbiu savo bendrapartiečius – jie taip manė, taip mąstė ir išsirinko Gabrielių Landsbergį. Aišku, tada jis buvo jaunas nepatyręs, dabar jis visiškai kitoks žmogus. Dabar tikrai būtume lygiaverčiai“, – laidoje „33 min. su Artūriu Anužiu“ kalbėjo I. Degutienė.
Laidos vedėjui, naujienų portalo tv3.lt vyr. redaktoriui Artūrui Anužiui paklausus, ar jos nuomone partija neapsiriko pirmininku pasirinkusi G. Landsbergį, buvusi Seimo pirmininkė komentuoti nesiryžo.
„Man vis tiek sunku komentuoti, nes aš pati ten dalyvavau. Bet koks vertinimas bus lyg „jūs padarėte klaidą už mane nebalsuodami“, – sakė I. Degutienė.
Vis dar turi nuoskaudų
Po pralaimėtų rinkimų, viename interviu politikė užsiminė, kad jautėsi įžeista. Šiandien moteris neslėpia, kad vis dar turi tam tikrų nuoskaudų. Ypač ją paveikė pralaimėjas Kaune.
„Taip, aš turiu tam tikrų nuoskaudų ir tam tikrų faktų, kurie vyko Kaune, kai ėjome labai lygiai ir staiga Kaune pralošiau Gabrieliui Landsbergiui. Kas gali paneigti, kaip taip galėjo atsitikti, bet čia jau istorija nutyli“, – kalbėjo ilgametė konservatorė.
Šiandien G. Lansbergis eina jau antrą partijos pirmininko kadenciją, tačiau didžioji visuomenės dalis, galvodami apie tai, kas stovi prie konservatorių vairo, visgi įsivaizduoja premjerę Ingridą Šimonytę. Su bendrapartiečiais ryšių nenutraukusi I. Degutienė atskleidė, kad taip mąsto ne tik rinkėjai.
Kiek pabendrauju su partiečiais – tiek Seime, tiek rajonuose – vis tiek autoritetas yra Ingrida Šimonytė“, – teigė buvusi politikė.
Arogancija – nedidelė konservatorių liga
Dar siekdama partijos pirmininkės posto, 2015 metais LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ I. Degutienė apie kalbėjo, kad „praradome savo veidą ir savo tapatybę. Turbūt dėl to kai kurie rinkėjai nuo mūsų nusisuko, nes nebesupranta, kas mes tokie“.
Anot I. Degutienės, ji vis dar laikosi šio požiūrio. Buvusi Seimo pirmininkė sutinka ir su kritika dėl konservatorių arogancijos. Tiesa, jos teigimu – tai tik pavieniai atvejai.
„Man atrodo ir dabar frakcijoje yra įvairių žmonių, kurie galbūt ir nemato, ir negirdi, ir nenori girdėti, bet yra tokių, kurie nuoširdžiai dirba – ypatingai vienmandatininkai. <...> Nubrėžti vieną brūkšnį ir pasakyti, kad niekas iš Tėvynės sąjungos žmonių nebendrauja su žmonėmis – taip tikrai nėra.
Kad yra arogancijos – čia yra nedidelė mūsų partijos liga, nuo kurios niekaip nepasveikstame. Tiek, kiek atsimenu, tiek politologai, tiek žurnalistai visada sakydavo, kad Tėvynės sąjungos žmonės kažkodėl yra pasipūtę, arogantiški“, – kalbėjo I. Degutienė.
Ilgametė konservatorė pripažino, kad jai nepatinka ir tai, ką dabar daro liberalioji politikų dalis, su kuriais koalicijoje yra TS-LKD.
„Man nelabai prie širdies. Aš nieko prieš bet kokį žmogų ir jo pažiūras neturiu – kiekvienas mes turime savo pažiūras, savo įsitikinimus. Aš nenoriu primesti savo pažiūrių, tarkim, jums, bet aš lygiai taip pat ir nenoriu, kad jūs mane įtikintumėte elgtis kitaip nei visą gyvenimą galvojau.
Kartais koalicijoje matau tokį prievartos mechanizmą. Gal aš klystu. Aš viduje nesu, tik tiek, kiek iš žiniasklaidos pasiskaitau, kad yra ir šantažo elementų, kaip turi elgtis mūsų frakcijos nariai, nes koalicijos partneriai reikalauja vienokio ar kitokio sprendimo“, – sakė I. Degutienė.
Visą naujienų portalo tv3.lt vyr. redaktoriaus Artūro Anužio pokalbį su Irena Degutiene žiūrėkite straipsnio pradžioje.
„33 min. su Artūru Anužiu“ žiūrėkite kiekvieną trečiadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Laidą ketvirtadieniais 19 val. rasite TV3 televizijos YouTube kanale.
Lietuvoje daug protingų žmonių, kurie gali analizuoti situaciją, - visi jaučia, kad kažkas ne taip, kad ne tuo keleliu einam. Ne tuo. Nebegalima apie tai tylėti.
- Leiskite priminti vieną seną istoriją apie čiabuvius, vedusius svetimšalius per džiungles. Dvi dienas svetimšaliai juos ragino skubėti, ir vedliai, nors nerimastingai žvilgčiojo vienas į kitą, bet klusniai sparčiai žygiavo priekyje ir rodė kelią. Trečios dienos rytą jie atsisakė eiti toliau ir nepasijudino iš vietos, - sakė lauksią, kol prisivys jų sielos. Galbūt ir Lietuvai, tris dešimtmečius kaip akis išdegus lėkusiai paskui Mamoną, pats laikas stabtelėjus palūkėti, kol grįš pamesta dvasia?
- Kas žino, gal mus sustabdys, jei patys nesustosime. Galbūt mus sustabdys didesnės ar mažesnės krizės, galbūt kažkokie kataklizmai, nes, pavyzdžiui, nepaisant žmonių interesų, vien dėl finansinės naudos uždarinėti bibliotekas ir mokyklas yra nusikalstama.
Ar ne nusikalstama, ar moralu vykdyti reformas, kurių esmė - vien europinių pinigų įsisavinimas?
Todėl aš ir galvoju, jeigu patys nesustosime, būsime sustabdyti; va tada vėl bus galima pagalvoti apie būseną, išgyventą Baltijos kelyje.
Šis pagrindas, man atrodo, yra pamestas. Mes, lietuviai, pasidarėme (o gal buvome?) itin gobšūs, vis neateiname į protą, kad žmogui gana tiek, kiek jis vertas, o turint daugiau uždirbto gero, galima dalintis, paremti tuos, kurie gabūs, šviesūs ir talentingi.
Nors Lietuva išoriškai smarkiai išgražėjusi, sutvarkyta (nežinia, kada galėsim grąžinti skolą, už kurią ji taip išgražinta), bet joje nebėra bendrystės grožio - pajautimo, kad mes visi, biedniokai, vidutiniokai ir turtuoliai, esame susiję kaip šakos vieno medžio vainike.
Paskutinės mūsų himno eilutės yra apie ką? Apie vienybę. Šita išmintis eina iš toli, ne tik iš XVIII ar XIX amžių gilumos.
Tarp mūsų te vienybė žydi, o kas yra vienybė? Tai yra mūsų žemė, kalba, tradicijos. Tai mūsų išlikimo sąlygos. Todėl ir reikia, ne reikia, o būtina eiti vienybės link.
