manau gan issamus straipsnis.ACIU.

Dar vienas netikslumas: "Tai reiškė, kad okupacijos laikotarpiu iš kitur, daugiausia iš Lenkijos, į Vilniją gyventi atvykę asmenys ir jų vaikai negalės pretenduoti į Lietuvos pilietybę"

Skirtumas buvo tas, kad seniesiems (iki 1920 m.) Vilniaus krašto gyventojams bei jų palikuonims pilietybė buvo pripažinta kaip įgimta, t. y. besąlygiškai, o nauji atvykėliai ją turėjo gauti bendra tvarka, t. y. išgyvenę Lietuvoje tam tikrą metų skaičių arba gavę pilietybę išimtiniu prašymu. Ir iš tikrųjų kai kurie reikšmingesni asmenys, kaip vilniaus arikivysk., buvo gavę Lietuvos pilietybę išimties tvarka.

Beje, pilietybės pripažinimas reiškė ne kokią nors dovaną Vilniaus krašto gyventojams, bet buvo paprastas Lietuvos politikos tęsinys. Lietuviai tuomet visai nenorėjo kurti naujos Lietuvos, ir buvo kalbama apie senosios Lietuvos atstatymą, su tų pačių senųjų gyventojų palikuonimis kaip piliečiais.

Taip "Kauno Lietuva" būtų suteikus Lietuvos pilietybę be jokių sąlygų ir Gardino krašto gyventojams, ir Seinų krašto gyventojams, nežiūrint jų kalbos ar ištikimybės Lietuvos respublikai. Tik gyvenimo aplinkybės, ypač nesutarimai su Lenkija, iškreipė tokią politiką, ir Lietuva galima sakyti padarė tą, ko ir norėjo iš jos Varšuvos politikai, būtent, sukūrė tautiškai nusistačiusių žmonių valstybę, priešišką visiems "nelietuviams". - O tas, beje, nebuvo Basanavičiaus tikslas. Į paviršutinį tautiškumą Basanavičius kreipė kuo mažiausiai dėmesio. Nesusilietuvino pavardės, liko gyventi Vilniuje (nors tą galima visaip išaiškinti), savo dienoraščius Bulgarijoje gyvendamas rašė lenkiškai. - Ko mums visiems, lietuviams ir "tuteišiams" nereikėtų užmiršti :)

"o riba tarp lietuviškai ir slaviškai (dažniausiai „po prostu“ – baltarusių ir lenkų kalbų mišiniu) kalbančių gyventojų, kaip daugiaamžės polonizacijos padarinys, jau buvo gerokai pasislinkusi į vakarus nuo Vilniaus ir Trakų."

Teiginys būtų teisingas nebent tuo atveju, jei žodį "gerokai" imtume Lietuvos mastais. Šiaip jis visiškai klaidingas. Riba tarp kalbų ėjo visiškai netoli į vakarus nuo Trakų, be to, reikia dar atsiminti, kad aplink Vilnių ir Trakus lenkų kalba buvo paplitusi į Vakarus daugiausiai. Pavyzdžiui, ties Šalčininkais riba eina dar labiau rytuose. - Beje, ta riba iki šiol tebėra ten ryški. Pakeliaukite po Lietuvą!

Antra, didžiausias sunkumas kilo ne iš kalbų, kaip šiandien dažniausiai manoma. Didžioji dauguma Vilniaus krašto gyventojų yra lietuvių ir baltarusių palikuonys, katalikai, kurie laikė senaisiais laikais laikė save lietuviais, nors ir ne kalbine bet vien pilietine prasme. Sunkumas kilo dėl Varšuvos politikų įsitikinimų. Tie vienareikšmiškai siekė sukurti kuo didesnę Lenkijos valstybę, žinoma, ir su Vilniumi.

Tos varšuviečių idėjos buvo skelbiamos jau nuo XIX amžiaus vidurio, tuo tarpu kai Lietuvos savarankiškumo šalininkai susigriebė gal 30 metų vėliau. Todėl viskas tarsi ir pavirto į karą tarp lietuvių ir lenkų. Tikoji tiesa tuo tarpu ta, kad ir tarp lenkų buvo nepriklausomybės šalininkų, ir tarp lietuvių norėjusių Lietuvą matyti Lenkijoje (iš pastarųjų paminėtinas pvz. vysk. A. Baranauskas, "Anykščių šilelio" kūrėjas).

Geras straipsnis. Ačiū Autoriui. (Sudervė)