nepriima komentaro?

Čia įdomu. Tikliai apie tai literatūros neradau, kur galėčiau konkrečiai tuo smulkiau pasidomėti?

O, geras! Gal galėtumei dar ko įdomaus tuo klausimu, ar pvz. kur pažiūrėt galėčiau tuo klausimu?

paskaitykit komentarus - rasit atsakymą

Man kyla mintis: ar dabartinė L e n k i j a neturėtų atsiprašyti Lietuvos už prieškario Lenkijos v a l d ž i ų veiksmus, jei dėjosi tokie dalykai:--"....Pradinis Lenkijos ultimatumo (1938) Lietuvos vyriausybei variantas reikalavo, kad Lietuva oficialiai atsisakytų Vilniaus (pašalintų iš Konstitucijos straipsnį, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė). "

Beje, nepamirškim kad baltarusai yra baltai. Jų šaknys - krivičiai. Smolenskas buvo krivičių sostinė. Jie suslavėjo (sugudėjo, tai ukrainiečiai taip anksčiau buvo vadinami) tik po krikšto. jų mieste Naugarduke Mindaugas pradėjo kurti valstybę.

ne lenkai buvo mūsų priešai, bet mūsų nutautėjimas atsisuko prieš mus.

Beje, pirmas lenkijos prezidentas buvo žemaičių bajoras Narutis - Narusevičius, o antras - taip pat žemaičių bajoras, taip pat sulenkinęs pavardę - maršalas Pilsudskis. Tradiciškai lietuviai valdė Lenkiją su nedidelėm pertraukom (saksonijos kurfiurstaai gal ir turėjo giminystės ryšių su Gediminaičių dinastija?) iki pat II-jo pasaulinio karo.

o antra,
Nutautėję žemaičių bajoras, maršalas Pilsudskis, (tas pats, kuris savo širdį liepė palaidoti Vilniuje, o galvą Krokuvoj - štai kokiu susidvejinimu ir proto skilimu baigiasi nutautėjimas:) puoselėjo seną sukilėlių idėją atstatyti LDK, o tiksliau unijinę Abejų Tautų respubliką. Jį palaikė kiti Lenkijos ir iįš Lietuvos emigravę grafai bei kunigaikščiai, kurie ir įtikinėjo \Versalio taikos konferencijoje savo sąjungininkus prancūzus, kad tik vėl susijungusi Lenkija su Lietuva taps Europos saugumo garantu, bastionu prieš bolševizmą ir Azijatų įtaką. Nors Vudris Vilsonas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir Baltijos šalys buvo pripažintos laisvomis. O Leninas byvo vienas iš pirmųjų, kuris tą pripažinimą pripažino, nes bijojo Pilsudskio vienybės su kitomis Baltijos šalimis, o taip pat juk laikinai buvo pripažinta nepriklausoma ir Baltarusija su ukraina. Šitaip Leninas tik suskaldė savo priešų frontą.

Kelias iš tiesų nebuvo lengvas. Ačiū Dievui, kad, kad kaip tose lietuvių pasakose, galų gale vistiek laimi teisusis.
Daugmaž pritariu Lino pastaboms. Tačiau nutylėjimai irgi priskirtini netikslumams.
Mane suerzino gerb. Truskos statistika. Gaila, nepaaiškino kurių Lietuvos priešų "šaltiniais" rėmėsi. Ar tuom norėta įrodyti, kad žydai irgi turi realų pagrindą ir teises į Vilnių? Tačiau Truska nutyli, kad žydų didžioji migracija iš miestelių į miestus ir iš Rusijos į imperijos pakraščius, vyko tik po Rusijos pogromų, t.y. 19 a pabaigoje - 20 a pradžioje. Iki to laiko Vilniaus žydų diaspora ne tokia jau didelė buvo, nes jie buvo linkę spiestis apie karališkuosius dvarus, šiuo atveju - Krokuvoje. Taigi pagrindinis to meto Vilniaus žydų skaičius - tai skaičius pabėgėlių. Tai viena.

Neblogas straipsnis tikrai. Pamiršta paminėt, kad lietuvių administracija buvo prieš USB ir jo profesūrą, nes dalis jos tikrai buvo iš Silezijos, Galicijos ir pan. Meilės nebuvo, kitaip nebūtų tiek lenkų po II karo išvažiavę. Kitas dalykas, lietuvių valia kurti savo valstybę su senąja sostine buvo ir buvo realizuota, o tai dabar būtume Lenkijos provincija, kur vadovautų kokie tai ponai su špaga ir juosta iš šauniosios partijos PiS (vieną tokį europarlamente jau turime).