Nežinodami, kas jų laukia, žmonės stovėjo eilėse prie bankomatų, maisto parduotuvių ir degalinių. Netrukus atsargos baigėsi ir parduotuvės užsidarė. Miesto meras pakvietė žmones savanoriauti: dalinti maistą nepasiturinčioms šeimoms, saugoti kitų turtą nuo plėšikautojų ir teikti kitokią pagalbą.
Vienas į šį kvietimą atsiliepusių žmonių buvo Serhijus Pavliukas – stambaus, šiek tiek meškiną primenančio sudėjimo vyras kaštoniniais plaukais ir ilga barzda, dėl kurios jis atrodo kaip baikeris, rašo „The Economist“.
Jis yra teatro režisierius, sukūręs daugiau nei 140 spektaklių, bei penkių vaikų tėvas. „Turiu daug patirties abiejose srityse“, – juokėsi S. Pavliukas.
Miestas yra padalintas į penkis rajonus. S. Pavliukas dirbo kartu su Danylo Sanitaru, 25-erių metų operos dainininku, kuris neseniai vaidino viename režisieriaus pastatymų. D. Sanitaras neoficialiai vadovavo kelioms dešimtims savanorių, patruliavusių centriniame rajone.
Antrąją karo dieną į vandens siurblinę, esančią netoli S. Pavliuko vasarnamio, pataikė raketa, todėl vyras suskubo padėti užgesinti kilusį gaisrą. Po kelių dienų, kadangi jis pats nevairuoja, S. Pavliukas paprašė savo žmonos, Tatjanos, nuvežti jį į uždarytą maisto prekių parduotuvę, kurios savininkas leido išdalinti likusias atsargas nepasiturintiems. Jie buvo sustabdyti rusų patikros punkte. S. Pavliukas laikė savo rankas iškeltas į orą, o vairuotojo vietoje sėdinti Tatjana negalėjo nustoti drebėti. Rusų kariai patikrino jų automobilio bagažinę ir leido važiuoti toliau. „Tai pirmas kartas, kai juos sutikau“, – prisimena vyras.
Rusų pajėgos Chersoną užėmė kovo 2-ąją. Po kelias dienas trukusių kovų, rusai perėmė strateginį Antonovskio tiltą per Dniepro upę. Į miestą pradėjo plūsti tankai ir kariai. Vis dar neaišku, kodėl Chersonas buvo užimtas taip greitai. „Yra daugybė versijų“, – liūdnai purtydamas galvą sakė S. Pavliukas (balandžio pradžioje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atleido Chersono srities žvalgybos vadovą, sakydamas: „Neturiu laiko tvarkytis su visais išdavikais, tačiau, laikui bėgant, jie visi bus nubausti.“).
Rusijos pajėgos judėjo dviem kryptimis: į Rytus link Mariupolio ir į Vakarus link Odesos. Ukrainos kariuomenė sugebėjo sustabdyti veržimąsi į Vakarus Mykolajivo apylinkėse. Tačiau tai reiškė, kad Chersonas, nors ir nepaliestas kovų, liko įkalintas už fronto linijos.
S. Pavliukas atvirai vadina save Ukrainos nacionalistu. 2004 m. studijuodamas Kyjive jis prisijungė prie Oranžinės revoliucijos – protestų, kilusių po suklastotų prezidento rinkimų. 2014 m. jis kvietė Chersono gyventojus į demonstracijas, palaikiusias Maidano protestus sostinėje, per kuriuos buvo nuverstas Rusijai simpatizuojantis Ukrainos prezidentas. Tačiau Chersonas visuomet buvo politiškai įvairus miestas. 2020 m. Maidainą palaikantis miesto meras rinkimuose pralaimėjo vietiniam verslininkui. Nepaisant pastarojo kalbų apie politinį neutralumą, gyventojai suprato, kad jis palaiko prorusiškas pažiūras. Tačiau, kaip teigia S. Pavliukas, labiau už viską Chersono politika yra intymi – tai mažas miestas, kur visi žino viską apie visus.
Trečiąją rusų okupacijos dieną S. Pavliukas pastebėjo baloje gulinčią Ukrainos vėliavą. Jis ją pakėlė ir pabandė vėl iškelti ant vėliavos stiebo. Vyras prisimena tą akimirką jautęs keistą „vaikišką heroizmą“. Jam keliant vėliavą, staiga pasirodė rusų karys, kuris sušuko: „Dink iš čia!“ S. Pavliukas apsimetė, kad nieko nesupranta ir ukrainietiškai atsakė: „Ką?“. „Dink iš čia, – pakartojo karys ir į rankas paėmė savo ginklą. – Pasiimk savo vėliavą ir eik!“ S. Pavliukas, norėdamas išvengti didesnių bėdų, nuėjo tolyn.
S. Pavliukas turėjo nuojautą, kad kažkas tądien įvyks. Jis apsiavė savo bėgimo batus ir atbėgo į centrinę miesto aikštę. Vyras pamena, kad jis jautėsi: „Labai piktas. Net nebegalėjau tvardytis. Buvau pavargęs nuo baimės.“
Aikštėje jis sutiko apie 15 protestuotojų su Ukrainos vėliavomis ir rusų žurnalistus, filmuojančius humanitarinę pagalbą dalinančius rusų karius. Būdamas ten, režisierius nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame jis rusų kariams rėkia: „Išeikite!“, ir patalpino jį savo „Facebook“ paskyroje. S. Pavliukui grįžus namo, vaizdo įrašas jau buvo spėjęs paplisti po visą internetą.
Kitą dieną aikštėje susirinko jau per 2 000 protestuotojų. S. Pavliukas suprato, kad jo veiksmai paskatino žmones išeiti į gatves. Kadangi per Maidano protestus jis savo kailiu patyrė provokuotojų skatinamą smurtą, vyras nerimavo dėl minios saugumo. Jis įėjo į šalia miesto aikštės esantį pastatą, kuris anksčiau priklausė Ukrainos slaptosioms tarnyboms, tačiau dabar buvo užimtas rusų karių. Jis paaiškino, kad demonstracija yra taiki.
S. Pavliukas suglumino pastate buvusius rusų karius: jis vilkėjo odinę striukę ir juodus aulinius, o jo barzda buvo supinta į trišakį, primenantį Ukrainos herbą. Kariai atėmė vyro telefoną bei pasą ir vedžiojo jį pas vis aukštesnio rango pareigūną. Vienas karininkų bandė įrodyti, kad jokia demonstracija nevyksta, lyg tikėdamasis, kad situacijos neigimas paskatins minią išsiskirstyti. Galiausiai, rusų kariai susierzino ir išstūmė S. Pavliuką atgal į aikštę.
S. Pavliukas, nors ir nudžiugintas susirinkusių žmonių skaičiaus, rimtai sunerimo, kai kariai pradėjo šaudyti į orą, bandydami išvaikyti susirinkusius žmones. Per susirėmimą viena pagyvenusi moteris rusų kariams bandė paskųsti S. Pavliuką, nes jis ją filmavo. S. Pavliukas pastebėjo su geltonu radijo imtuvu vaikštantį D. Sanitarą, bandantį suvaldyti minią. Galiausiai, S. Pavliukas, D. Sanitaras ir kiti savanoriai sugebėjo įtikinti protestuotojus, kad savo poziciją jie jau aiškiai parodė, o jeigu jie nori pademonstruoti savo vienybę, jiems vertėtų eiti karo memorialo link.
Dar kelias dienas po šio protesto, miestiečiai rinkosi papildomoms demonstracijoms. S. Pavliuko šeima ir draugai prašė vyro nesivelti į šiuos įvykius, nes dabar, kai jį jau žinojo rusų kariai, jam derėtų būti atsargesniam. S. Pavliuką kamavo dvejopi jausmai. Iš vienos pusės, jis tikėjo, kad protestai buvo būtini, siekiant parodyti likusiai Ukrainai, kad Chersonas nėra prorusiškas miestas. Tačiau kartu jis suprato, kad vien taikiais protestais okupantų jie neišvarys, o tolimesni susirėmimai gali baigtis sulaikymais ir smurtu. Po trijų ar keturių dienų jis pažadėjo savo žmonai, kad daugiau ten neis.
Pirmąjį mėnesį rusai buvo tik dalinai užėmę Chersoną. Susidūrę su demonstracijomis, jie nežinojo, ar jiems būtų geriau vaidinti užkariautojų ar gelbėtojų rolę. Viena vertus, jie visame regione dislokavo savo karius, įrengė kontrolės punktus, įvedė komendanto valandą ir vaikščiojo po žmonių namus, suiminėdami vyriausybės ir žvalgybos pareigūnus, miestų merus, policininkus, taip pat ir teritorinės gynybos savanorių padalinių narius bei karo Donbase veteranus. Kai kurie sulaikytųjų buvo paleisti jau kitą dieną, kiti – tik po kelių savaičių. Nemaža jų dalis vis dar negrįžo namo. Chersone sklando gandai apie slaptus kalėjimus, kuriuose yra laikomi šimtai areštuotųjų.
Tačiau tuo pat metu, Ukrainos vėliava vis dar plevėsavo virš miesto tarybos pastato, o meras kasdien ten eidavo į darbą. Visi liko nustebinti jo sugebėjimu atsilaikyti: jis tvirtino, kad Chersonas yra Ukrainos miestas, kuris vis dar yra valdomas Ukrainos piliečių išrinktos valdžios.
Iš pradžių rusų pajėgos bandė prisijungti patruliuojančius savanorius, tačiau ukrainiečiai primygtinai reikalavo veikti savarankiškai. S. Pavliukas ir toliau teikė pagalbą, kada tik galėjo, nežinodamas, ar šįkart pavyks išvengti ginčų su rusų kariais. S. Pavliukas pasakojo, kad kontrolės punktuose budėję kariai kartais iš jo vogdavo pinigus bei mobiliuosius telefonus. Ne kartą jam teko atsidurti ant žemės, veidu į asfaltą.
S. Pavliukas ir kartu su juo dirbę savanoriai susirašinėjimo programėlėje „Viber“ sukūrė specialią grupę, kurioje dalinosi informacija apie patikros punktų, tankų bei kitų Rusijos karinių pozicijų vietas. Vyras šią informaciją perduodavo kitai interneto grupei, turinčiai ryšių su Ukrainos žvalgyba. „Šioje pavojingoje zonoje mes žaidėme žaidimą“, – pripažino S. Pavliukas.
Kovo 10 d., S. Pavliukui ir D. Sanitarui važiuojant paimti humanitarinės pagalbos, jie pamatė kelias Rusijos kariuomenės mašinas ir pėstininkų falangą, judančią S. Pavliuko vasarnamio, esančio miesto pakraštyje, kryptimi. Ten jo šeima persikėlė prasidėjus karui. S. Pavliukas nieko nelaukdamas apsisuko ir nuskubėjo namų link. Jis susodino visą savo šeimą, net nespėjusią tinkamai apsirengti ir nesusikrovusią jokių daiktų, į automobilį ir išvežė į jo draugo namus. Nepraėjus nei savaitei, vyrui paskambino jo kaimynai ir pranešė, kad rusai bando įsilaužti į jam priklausantį butą miesto centre.
Jis su šeima nusprendė persikelti į kitą vietą, kur galėtų slapstytis – viešbutį, kuriame gyveno šeimos, perkeltos iš kaimų, atsidūrusių fronto linijoje. Tačiau pagrindinė problema buvo tai, kad šis viešbutis stovi visai šalia pagrindinės miesto aikštės. Pirmąją dieną naujuose „namuose“ S. Pavliukas nusprendė išeiti į lauką pasivaikščioti. Norėdamas kuo geriau užmaskuoti jį atpažinti padedančius bruožus, jis užsidėjo kapišoną, o, kad paslėptų savo barzdą, apsirišo šaliką. Deja, jis buvo beveik iš karto atpažintas. Šalia esančiuose garažuose dirbęs vyras, pamatęs S. Pavliuką, pamojo ranka ir pasisveikino su juo, sakydamas „Slava Ukraini!“
Viešbutyje 16-metė S. Pavliuko dukra bandė pakelti kitų nuotaiką kurdama dainas savo ukulele (Havajų gitara), ji taip pat suorganizavo vaikų darželį. Netrukus ji rūpinosi daugiau nei 30-čia vaikų. Jai taip pat pavyko surasti vaikų psichologą, kuris sutiko jai padėti. Mergina pasakoja, kad viena maža mergaitė parodė pirštu į rusų tanką ir paklausė savo mamos: „Kodėl tas didelis dramblys bando mus nužudyti?“
Nepaisant rizikos, S. Pavliukas ir toliau internete dalinosi mieste užfiksuotais vaizdo įrašais, taip pat rinko humanitarinę pagalbą. Savo transliacijas jis pradėdavo žodžiais: „Linkėjimai iš Ukrainos miesto Chersono!“ Jis ragino savo bendrapiliečius turėti „šiltą širdį, bet šaltą protą“ – rūpintis vieni kitais, tačiau tai daryti atsargiai.
Jam buvo sunku susilaikyti nuo protestų, net kai į juos susirenkančių žmonių skaičius pradėjo mažėti. Jis dažniausiai stoviniuodavo minios pakraštyje, lyg būtų netyčia ėjęs pro šalį ir sustojęs pasižiūrėti, kas čia vyksta. „Iki 15 valandos miestas būdavo toks, kaip visuomet, – pasakojo vyras. – Gatvėmis važiuodavo automobiliai, parduotuvių eilėse stovėdavo žmonės, parkuose žaisdavo vaikai. Tačiau 15 valandą visi dingdavo. Jau 16 valandą miestas būdavo miręs – niekas nerizikuodavo eiti į lauką. Žmonės bijojo sutikti rusus.“
Vieną dieną kovo viduryje į viešbutį įbėgo susikrimtęs D. Sanitaras. Jis atsiprašinėjo S. Pavliuko ir sakėsi tik norėjęs padėti. S. Pavliukas nesuprato, apie ką jis kalba. D. Sanitaras papasakojo, kad jis nuėjo pas rusus ir bandė jiems paaiškinti, kad jo draugas S. Pavliukas tėra humanitarinę pagalbą teikiantis savanoris, todėl jie turėtų nebeieškoti jo. Tačiau tokia taktika nepasiteisino – jie abu buvo iškviesti tardymui.
