Ar Lietuvoje iš tiesų veikia demokratija? Ką Lietuvoje iš tiesų veikia partijos? Apie tai ir kitką pokalbis su kultūrologu, poetu ir publicistu Vytautu Rubavičiumi.
– Ar šiandien, po 20 metų, Lietuva jau gali skelbtis esanti vakarietiškos demokratijos šalimi?
– Ne, negali. Kad galėtume vadintis vakarietiškos demokratijos šalimi, privalome įgyvendinti keletą esminių dalykų. Pirmiausia sukurti realią savivaldą, kuri paremta tiesioginiu atstovavimu, tiesioginiais, o ne partinių sąrašų rinkimais. Kitaip tariant, visuomenė turi įgauti galią tvarkyti savo kasdienį gyvenimą. Kitas svarbus dalykas – teisingumas. Teisingumą demokratinėje šalyje vykdo visuomenė per teismus, o ne teisėjų klanas, pasitelkęs teismų instituciją. Teismų darbe būtinas visuomenės dalyvavimas. Laisva žiniasklaida, laisvas žodis, verslas, ekonomika, finansai, net narystė NATO ir ES tėra prielaidos vakarietiškai demokratijai plėtotis, tačiau tomis prielaidomis, deja, neskubama naudotis.
– Bet Lietuva pasauliui pristatoma kaip demokratiška šalis!
– Taip mūsų valstybę pristato politikai. Iš šalies žiūrint, Lietuvoje veikia visos demokratijai reikalingos ir būtinos procedūros – laisvai veikia partijos, organizuojami rinkimai ir pan. Tačiau toms procedūroms trūksta demokratinės savivaldos turinio. O jis ir yra svarbiausias. Tokią politikų sukurtą ir puoselėjamą procedūrinę demokratiją aš ir vadinu vaizduojamąja.
– Lietuviams būdinga vaizduoti tai, ko nėra?
– Na, pavyzdžiui, įsivaizduojamą nedarbo mažėjimą pateikti kaip naujų darbo vietų kūrimą. Nors nedarbą mažina per didelė tokiai mažai valstybei emigracija. Arba vaizduoti atominės elektrinės statybą kaip realiai vykstantį procesą, nors neaišku, ar tokia statyba kada nors atsipirktų. Tie vaizdavimo įgūdžiai – iš sovietmečio, iš tarybinės nomenklatūros. Tačiau jie labai pravertė naujajai partinei nomenklatūrai. Nuolat kalbama apie verslo, mokslo, švietimo, sveikatos, kultūros pertvarką, nors rezultatų nematyti arba jie tokie maži, kad juos vargiai galėtume vadinti rimtais laimėjimais.
– Bet taip elgiasi politikos iliuzionistai, o valdantieji save pristato kaip rimtus realistus.
– Esu labiau linkęs žiūrėti į vykstančių procesų esmę ir prasmę. Europos Sąjunga padarė didžiulę klaidą nepareikalavusi iš mūsų pirmiausia įgyvendinti realią vakarietišką savivaldą, įtvirtinti tiesioginio atstovavimo, tiesioginių rinkimų teisę prieš įstojant į ES. Buvo nueita lengviausiu keliu – apsiribota vien tik ekonominių, finansinių rodiklių, europinės teisės normų atitikmenimis.
– Tai sulėtino demokratijos ir pilietinės visuomenės kūrimo procesus?
– Net ne sulėtino, o visai sustabdė. Nebuvo suvoktas esminis dalykas: šalyje, kur neveikia savivalda, tiesioginio atstovavimo, tiesioginių rinkimų sistema, visuomenė neturi jokių šansų tapti pilietine visuomene. Ji tiesiog neprileidžiama prie šalies valdymo. Ji paliekama valdžios užribyje. Tada atsiranda ir nuolat didėja visuomenės ir valdžios atskirtis. Tokia atskirtis Lietuvoje pasiekė kritinę ribą.
– Bet visuomenė savo valią gali reikšti ir per partinių sąrašų rinkimus. Taip aiškina ne tik politikai, bet ir dauguma politologų: tapk partijos nariu, dalyvauk ir tikėkis būti išrinktas pagal sąrašą.
– Nutylimas esminis dalykas: partijų sąrašai neatstovauja visuomenei. Partijų sąrašai atstovauja partijoms. Beveik 40 partijų sąrašuose aptinkama tik per 5 proc. partinių piliečių. Tų procentų, ko gero, dar mažiau, žinant, kaip partiniai vadovai moka išpūsti narių skaičius. Tai partijos ir atstovauja tiems keliems procentams, o tiksliau – savo partinei nomenklatūrai. Iš tų menkų procentų susiformuoja partijų rinkimų elektoratas. Kiek ateina į savivaldos rinkimus piliečių, tiek ir užtenka. O realią savivaldą, realią atstovavimo teisę gali įtvirtinti tik konkretūs, aktyvūs, pasižymėję darbe, moksle, švietimo, sveikatos, kultūros srityse žmonės. Visuomenės, o ne partinis, juolab nomenklatūrinis elitas. Reikėtų kalbėti apie geriausius iš geriausių, o ne apie patikimiausius iš patikimiausių partinių.
– Kaip yra kitose šalyse?
– Kai kuriose Vakarų šalyse tiesioginis atstovavimas siekia ir parlamentus – nesama jokių partinių sąrašų. Pavieniai išrinkti partijų nariai jau parlamente susiburia į savo partinius blokus, jeigu reikia, sukuria koalicijas ir t.t. Tiesioginis atstovavimas Lisabonos sutartyje pripažįstamas esmine vakarietiškos demokratijos sąlyga, taip turi būti renkami atstovai į Europos Parlamentą. Sugebėjome iškreipti ir šiuos rinkimus.
– Bet, pone Vytautai, ir tarp partijų, tarp jų sąrašų vyksta arši kova. Ar tai ne demokratizmo apraiškos?
– Partinio demokratizmo – galbūt. Parodomojo, vaizduojamojo demokratizmo. Tačiau verta atminti, kad partijos tarpusavyje kovoja tol, kol paimama valdžia. Tuomet kovotojai pasidalija į dvi dalis: tie, kurie laimėjo, – pozicija, tie, kurie pralaimėjo, – opozicija. Kai tik pozicijos rankose atsiduria valdžia, biudžeto ir ES fondų pinigai, valdiški turtai, išsyk pajuntama partinės visagalybės nuostata: Lietuva – mano, ir mes ją valdome. Tačiau opozicijai taip pat tenka valdžios dalis – juk ji būtina demokratijai vaizduoti. Kita vertus, visi gerai žino, kad po kurio laiko opozicija virs pozicija. Susikūrė tvirtas partinių nomenklatūros branduolys, kuriam svarbiausia – kad valdžia išliktų partinių rankose. Vienu metu tas branduolys įgyja pavadinimą 2K, kitu – kitokį, tačiau jokia valdžios kaita niekaip nepaskatino realios savivaldos, valstybės demokratizavimo plėtros.
– Valdančioji partija tampa visagale hegemone, kaip tarybiniais laikais?
– Tas ir yra, kad partija, paėmusi valdžią, pagal savo veiklos turinį, partinės kastos galią iš esmės niekuo nuo tarybinių laikų partinio hegemono ir nesiskiria. Socdemai, buvusioji komunistinė nomenklatūra, išauklėta partinėse mokyklose ir sukaupusi didelę partinio valdymo, taip pat demokratijos vaizdavimo patirtį, stengiasi valdyti švelniau, su tam tikra partinio demokratizmo priemaiša. Konservatoriai, Tėvynės sąjunga, elgiasi paprasčiau – viskas, kas padaryta iki mūsų, bloga ir netikra, viskas, ką darome dabar, yra sąžininga ir pažangu. Tačiau abi šios partijos vieningai kūrė politinę partinių valdymo, partinių vienvaldystės sistemą, kurios sąlygomis valstybės mechanizmas veikia kaip pinigų plovykla.
– Bet mūsų šalį valdo koalicinė dauguma!
– Koalicijos partneres motininė partija paverčia partiniais ginklanešiais, jiems skiria patarnautojų ir aptarnaujančiųjų vaidmenį. Paskutinis žodis priklauso pagrindinei koalicijos jėgai. Ji diktuoja savo valią. Ji prisiima visagalės vaidmenį. Ji tampa pagrindine veikėja. Kita vertus, esama užkulisinių susitarimų, kuriuos nulemia partinės nomenklatūros ir verslo elito ryšiai. Kad ir kaip “aršiai„ kovotų partijos ar joms atstovaujantys parlamentarai, pirmiausia ginami tų pačių verslo galiūnų interesai.
– Bet šiais metais savivaldos rinkimuose leista kandidatuoti ir nepartiniams.
– Po 20 metų!
– Prezidentė inauguracinėje kalboje užsiminė ir apie tiesioginius seniūnų ir merų rinkimus.
– Ne tik užsiminė, bet vėliau pateikė ir atitinkamas rinkimų įstatymo pataisas, o jas partijos kone vieningai... atmetė. Dėl to reali savivalda, reali atstovavimo, tiesioginių rinkimų teisė atidėta neribotam laikui. Prezidentei prireiks didžiulių pastangų ir net prezidentinės valios, kad jos siekius apvainikuotų pergalė. Partijos nesutiks atiduoti valdžios rinkėjams. Partijos neplečia gretų, nes tuomet pačioje partijoje prireiktų plačiau dalytis valdžia ir pinigų skirstymo teise. Valstybės valdyme dominuoja partijos, o ne laisvuose tiesioginiuose rinkimuose išrinkti nepriklausomi piliečiai. Nuo tarybinių laikų mažai kas valstybės valdyme pakito.
– Kodėl rinkimai prasideda savivaldybėse, o ne žemiausioje valstybės valdymo grandyje – seniūnijose?
– Todėl, kad čia būtų renkami ne partiniai sąrašai, o gerai pažįstami, padorūs, sąžiningi, mokantys dirbti, turintys gabumų vadovauti tautiečiai.
– Partijoms ten nebūtų ką veikti?
– Būtent, dėl to seniūnijos ir paverstos savivaldybių išlaikytinėmis. Seniūnijos iki šiol neturi savarankiško, įstatymu apibrėžto biudžeto, jų teritorijoje esantį biudžetinį turtą valdo savivaldybė, o ne vietos žmonių išrinktas seniūnas, taryba ir bendruomenė. Pats seniūnas ne renkamas, o skiriamas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu. Apie kokią vakarietišką demokratiją mes dar galime kalbėti? Todėl ir gyvename tik vaizduojamosios demokratijos sąlygomis. Ir kol kas nesiryžtame pakovoti už realios savivaldos, realaus atstovavimo, tiesioginių rinkimų teisę. O juk smulkusis ir vidutinis verslas deramai plėtotis gali tik realios savivaldos sąlygomis, nes jis tiesiogiai susijęs su seniūnijomis ir vietovių žmonėmis.
– Partijos apskritai norėtų tai nutylėti.
– Lietuvoje per 20 metų pernelyg įsigalėjo partinis valstybės valdymas. Taip pat didžiausias valstybės demokratėjimo ir pilietinės visuomenės kūrimo stabdys. Dėl to tenka tik apgailestauti.
