Eligijus Masiulis, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas
Artėjant savivaldos rinkimams Lietuvoje, demokratijos puota tęsiasi. Partijos ir komitetai, gerai, kad dar ne liaudies tarybos, išrikiavo savo sąrašus ir parinko geriausius kandidatus į merus. Šiuo metu lankstinukus, plakatus ir visokius laikraštukus kepa, gal netgi numerius išsidalino.
Tiesa, rinkimų prievaizdai, kaip kokioje mėsinėje, gerokai pasidarbavo. Atsiraitoję rankoves, šimtą kitą visiems gero linkinčių kandidatų ant „suolo“ pasodino. Kas parašų nesurinko, kas praeities nuodėmių nepaviešino, o kai kas, pasirodo, ir ne tos savivaldybės teritorijoje gyvena.
Įstatymai yra įstatymai. Vis dėlto reikalavimas turėti deklaruotą gyvenamąją vietą ten, kur kandidatuoji, šiais laikais atrodo absurdiškai. Ką daryti žmogui, kuris dirba Kaune, gyvena Vilniuje, o savaitgalius leidžia Klaipėdoje? Akivaizdu, kad šio naftalinu dvelkiančio reikalavimo XXI amžiuje būtų pats laikas atsisakyti.
Apšviesim, nutiesim, sutvarkysim, sumažinsim – dažniausiai skambantys žodžiai įvairiose savivaldos rinkimų programose. Lyg ir nieko keisto. Taip jau įprasta, kad didžiojoje dalyje Lietuvos vietos valdžia pirmiausia siejama su apšviestomis gatvėmis, dar – rūpesčiu, kad šildymo kainos nesikandžiotų.
Tačiau man atrodo, kad to šiandien nebeužtenka. Turime vieną akis badantį faktą – gyventojų skaičius šalies regionuose, netgi rajonų centruose, miesteliuose ir kaimuose dramatiškai mažėja. Todėl kyla esminis klausimas – kas ir kiek mokės už rinkimų lankstinukuose žėrinčius epitetus „apšviesim, nutiesim, sutvarkysim“ po penkerių ar dešimties metų?
Vienas pagrindinių į savivaldos rinkimus pretenduojančių politikų uždavinių turėtų būti aiškus – ką ir kaip darysime, kad mūsų savivaldybėje atsirastų daugiau gyventojų. Tam kosmetinių pokyčių neužteks.
Geros darbo vietos, įkandamos būsto kainos, mažesnės eilės gydymo įstaigose, daugiau vaikams (ir jų tėvams) patogių darželių, galiausiai – tinkamos vietos poilsiui. Net ir to gali neužtekti. Reikia imtis netradicinių sprendimų.
Vietoj to, kad visuose miestuose ir miesteliuose svarstytume (kaip dabartinė Vyriausybė) įvesti vadinamą „pagalvės mokestį“, geriau jau įsteikime „pampersų premijas“ – visur ten, kur atsiranda nauja gyvybė.
Simboliška, bet atidžiau panagrinėjus kandidatų į savivaldybių rinkimus politines programas dažnai daugiau dėmesio skiriama kapinėms, jų sutvarkymui ir priežiūrai, nei, pavyzdžiui, gimdymo namams ir vaikų darželiams. Galima suprasti, kad įvykdžius kai kurių kandidatų pažadus jų gyvenamasis miestas ar miestelis taps geriausia vieta… numirti.
Tad jei keliame tikslą, kad mūsų miestai ir miesteliai taptų patrauklesni, labiau traukiantys padoriu darbo užmokesčiu, patogūs kurtis ir gyventi šeimoms, tada pats metas keisti išklypusius orientyrus.
Bent jau pradėkime nuo to, kad galime sau ir kitiems dažniau pasakyti: Trakai ar Elektrėnai, Kaišiadorys ar Joniškis, Plungė ar Rietavas, Jurbarkas ar Skuodas, Klaipėda, Kaunas ar Vilnius – čia yra geriausia vieta gimti, augti ir dirbti!
