„Būk paprastesnis“ – iki gyvo kaulo įkyrėjusi frazė. Ją kasdien girdime vis dažniau. Esame žmonės. Esame nuodėmingi. Teatleidžia man dabar tie, kurie mano, kad nieko blogo gyvenime nėra padarę. Esame klystantys, bent kartą gyvenime esame numetę šiukšlę netinkamoje vietoje, apkalbėję kitą.
Ar jus yra kada nors pavadinęs idiotu? Mane pradinių klasių mokytoja taip apibūdino pirmoje klasėje, kai aš paprašiau jos pagalbos sprendžiant matematikos uždavinį. „Tu gal esi idiotas?“ – klausimas, į kurį atsakymo vidiniame pasaulyje galima ieškoti ilgai ir nuobodžiai. Tačiau verta priminti lotynišką šio žodžio kilmę: idiota reiškia „paprastas žmogus“.
Vėliau prasidėjo kitas etapas. Mokytojai nesisvaidė epitetais, pakako, kad bendraklasiai surasdavo riebesnių žodžių vienas kitam. Mokytojai, tie patys, kurie turėjo mus auginti, tie patys, kuriuos per mokytojų dieną įvardijame antraisiais tėvais, kalė ir stukseno į galvas, kad mes nieko gyvenime nepasieksime – neįstosime į aukštąsias ar bent kolegijas, nesusirasime antrųjų pusių ar nesugebėsime savarankiškai gyventi. Tada nedrįsome užduoti klausimo: „Ar galite būti bent šiek tiek paprastesni ir negąsdinti mūsų?“, „Idiota?“ Pamenu per istorijos pamokas buvo aiškinama, kad ketvirtoji valdžia priklauso žiniasklaidai. Kaip skaniai tai skambėjo. Visi mokytojai apie pažįstamus žurnalistus kalbėjo tarsi apie dievybes, nulipdytas iš kito molio, tarytum jie niekada nesėdėjo mokyklos suole, niekada nenusirašinėjo per matematikos kontrolinius.
Kada gimsta svajonė? Ogi tada, kai užsimanai, atrodo, nepasiekiamo dalyko. Vieni svajoja apie laimingą gyvenimą, kiti – apie princeses, šuniukus ar automobilius. Pabūkime tiesiog idiotais. Pasvajokime apie tai, kad visi esame vienodi ir visiems mums galioja tos pačios taisyklės, viską suvokiame vienodai. Gal būtų paprasčiau gyventi, jei būtume tais idiotais, paprastesniais žmonėmis?
Aš buvau idiotas, nusprendęs pabandyti tapti žurnalistu. Tai tapo mano svajone. Tai tapo mano tikslu. Tačiau gyvenimo vingiai, prastesnis metinis geografijos pažymys ir atsainus požiūris į pasiruošimą abitūros egzaminams mane privertė patikėti, kad to niekada nebus. Toks tikėjimas aplankė, kai su kastuvu kasiau archeologinį šurfą miesto centre. Truktelėjau pečiais, nusibraukiau prakaitą nuo kaktos ir pagalvojau: „O kuo blogai taip, kaip yra?“ Atsakymas nuskriejo į miesto triukšmą, o aš pasijutau ganėtinai laimingas.
Tačiau vėliau prisiminiau visus idiotus, svajojusius tapti medikais, gelbėti gyvybes, galų gale – tapti prezidentais ar bent premjerais. Prisiminiau, kad dar mokyklos suole jie buvo paprasti, su jais buvo galima kalbėtis apie naujausią mėgstamo serialo seriją, apie mergaites iš klasės, apie savo šunį. Jie buvo paprasti, bet svajojo.
Nuvalkiota fraze jau tapo posakis, kad reikia bijoti savo svajonių, nes jos gali išsipildyti.
Kitą dieną miesto triukšmas man grąžino atsakymą į klausimą „O kuo blogai taip, kaip yra?“ Jis buvo paprastas: „Tu pamiršai savo svajonę.“ Ir tai mane nudegino, pasijaučiau išdavęs save. Todėl nusprendžiau vėl tapti tuo idiotu, kuris vaikosi savo svajonės. Nors ir juokingai skamba, tačiau mane visada lydėjo du žodžiai: „Aš galiu.“ Šie žodžiai buvo su manimi netgi tada, kai dirbau rūbininku viename iš naktinių klubų. Jie lydi mane kasdien. Laikui bėgant šių žodžių prasmė keičiasi. Sutikęs žmogų gatvėje žinau, kad jis gali. Ir visai nesvarbu, ar jo marškiniai susiglamžę, ar prieš mane jis stovi mūvėdamas sportines kelnes.
Galite ir jūs tapti šalies prezidentu, premjeru, policijos šefu, olimpiniu čempionu, estrados princu ar princese, geriausiu metų mokytoju, redaktoriumi, žurnalistu, klestinčiu verslininku, direktoriumi, meru ar Brado Pitto kažkelinta žmona. Bet pažadėkite vieną dalyką sau: būsiu paprastas, toks pat idiotas, kokie esame visi iš prigimties. Būkite tais, kurie visą gyvenimą beatodairiškai ieško savęs gyvenime, pasirinkę paprastumo be kostiumų kelią.
