Nuo kovo 1–osios visi šalies gyventojai, savigynai norėdami įsigyti dujinius ginklus, turės gauti teritorinės policijos įstaigos leidimą. Gyventojai, kurie tokius ginklus buvo įsigiję anksčiau, iki 2013 m. gruodžio 31 d. turės juos atnešti į policiją ir įregistruoti. Tokius reikalavimus kelia papildytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Nepaklususiųjų laukia baudžiamosios bylos.
Leidimai, pateikus sveikatos pažymas apie tai, kad asmuo nėra įrašytas į alkoholizmo ar narkomanijos įskaitą ir kad jis neserga psichikos liga, bus išduodami neterminuotam laikui.
Asmenims, kurie po 2014 m. sausio 1 d. laikys dujinius, taip pat ir nedidelės galios šaunamuosius ginklus be leidimo, teks atsakyti pagal Baudžiamąjį kodeksą. Jo 253 straipsnis už vieną neteisėtai laikomą ginklą numato laisvės atėmimą iki 5, o už tris neteisėtai laikomus – net iki 8 metų.
Policijos departamento Viešosios policijos licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto Audriaus Čiupalos teigimu, šios ES direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę siekiama, kad ginklais disponuotų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys. Ne paslaptis, kad iki šiol nusikaltėliai be kliūčių įsigytus dujinius pistoletus ar revolverius palyginti nesunkiai perdirbdavo į kovinius.
– O ar pagalvota apie žmones, ypač gyvenančius nuošaliose kaimų sodybose, kurie dažniausiai tampa plėšikų aukomis? Juk jiems bus sudėtinga įteisinti ginklo savigynai laikymą, kad ir dėl senyvo amžiaus, – „Respublika" kalbino Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos tarybos pirmininką profesorių Petrą ANCELĮ.
– Intencijos griežtinti tvarką, kad ginklai nebūtų perdaromi į kovinius, būtų neblogos. Bet ar ne vėlu, ar nenuvažiavo tas traukinukas? Juk kiek metų tie dujiniai pistoletai egzistuoja Lietuvos erdvėje ir dabar imsime reikalauti sunešti visus. Antra vertus, gal ir gerai, kad norima susiskaičiuoti, kur kas ką turi. Bet kiek tai sukels žmonėms rūpesčių, sukurs medikams papildomo darbo. Juk reikės pažymų dėl sveikatos būklės, ypač psichinės. Aš abejoju, ar dabar tos pažymos yra veltui dalijamos. Kažkodėl niekas nepaskaičiuoja.
Kodėl visuomet taip būna, kad valstybė priima sprendimą ką nors sunorminti, bet tai daro žmonių sąskaita? Jeigu tas žmogutis turės ginklą užregistruoti, kiek tai pareikalaus laiko, kiek jam tai kainuos sveikatos, kiek kaimo vietovėse gyvenantys žmonės patirs išlaidų? Kasos aparatukus kompensuos, o čia – niekas neskaičiuoja.
– Dar neaišku, ar nuvažiavęs į miestą ką nors peši. Leidimus įsigyti ginklą gaus ne bet kas, tik nepriekaištingos reputacijos asmenys.
– Iš kur tą nepriekaištingą reputaciją paimsi, jeigu į savivaldybių tarybas tiek teistų patekti nori? Pas mus jau kiekvienas žmogus po kelis kartus baustas, jeigu imsime administracinę atsakomybę. Kadangi kai kuriose šalyse administracinę bausmę prilygina nusikalstamai veikai, tai išeitų, kad pas mus visi teisti. Na, manau, kad Seime dėl to buvo diskusijų, gal jie ten ką nors nutarė, kad žmonių neišgąsdintų.
– Jau ne kartą mūsų žmonės buvo raginami atiduoti neregistruotus ginklus, tačiau gyvenimas rodo, kad tautiečiai tebėra gerai apsiginklavę. Ar visi taip ir puls nešti, nors laikytojams nuo 2014–ųjų grasinama baudžiamąja atsakomybe?
– Tai gal administracine?
– Ne, jiems grės Baudžiamojo kodekso 253 straipsnis už neteisėtą šaunamojo ginklo laikymą.
– O Dieve mano, lyg neturėtume su kuo kovoti, lyg nebūtų tikrų nusikaltėlių. Dar apsikrausime ikiteiminiais tyrimais vien dėl to. Juk tiek žmonių tą ginklelį turi.
Sudėtinga padėtis. Tie gąsdinimai irgi veikia žmogų. Baudimas yra nesąmonė. Juk kažkada buvo nurodymas sunešti visus naminės gamybos aparatus. Ar sunešė?
– Iš ko daugiau naudos gaus valstybė: ar kad sunkiau bus ginklą įsigyti nusikaltėliams, ar kad paliks paprastą žmogelį neapgintą?
– Ar čia galimas balansas, nelabai suvokiu. Jeigu yra nusikaltėliai, tai ir žiūrėkime, kas kuo užsiiminėja. Yra valstybinės struktūros, kurios stebi. Reikia žiūrėti, o ne taip elgtis: mes padarėme ir jūs taip darykite, kaip tėvelis daro. Reikia sekti ginklų perdirbinėtojus. Registruodami turimus ginklus nieko nesuseksime.
– Gyvybė, atimta smurtiniu nusikaltimu, pas mus neįvertinta nė 30 tūkst. litų. Dabar daroma taip, kad žmogui būtų sunkiau gintis. Kodėl pas mus toks požiūris į savo pilietį?
– Koks čia požiūris? Jeigu iš to pensininko pensija atimama ir žmogui neužtenka išgyventi, o čia dar tą ginklą reikia nusipirkti. Čia toks laukinis požiūris į savo šalies žmogų, rinkėją.
Imkime kompensavimą dėl smurtinių nusikaltimų. Buvo Europos Tarybos nutarimas 2000 m. ir turėjo Lietuva trūks plyš jį priimti. Priėmė tokią pataisą. Gyvybė kažkiek įkainota. O jeigu žmogus apiplėštas, išžagintas, viskas iš jo atimta, ir jis neturi už ką valgyti nusipirkti, galų gale namo nuvažiuoti, šituo mechanizmu niekas nesirūpino. Ir mūsų asociacijos nepaklausė. Sakė, čia jūs esate asociacija, tai jūs ir galvokite. Mes, visuomeninė organizacija, turime atlyginti tiems žmonėms. Mūsų net į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą niekas nesutiko įsileisti. Europos Bendrijai pastumdant priimti formalūs sprendimai. Nėra žmogui atjautos.
– Gal bent tiek gerai, kad žmonėms nereikės galvotrūkčiais ginklų registruoti?
– Treji metai irgi nėra ilgas laikas. Be to, labai abejoju, ar taip visi puls nešti. Vis tiek mūsų žmonės yra pakankamai atsargūs ir tų kampanijų girdėję ir pergyvenę, todėl, manau, ginklus kur giliau įkiš arba – į kūdrą.
Jaunius POCIUS
