Apie tai laidoje diskutavo „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis ir „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Ką tai reikš verslui?
Europa, atrodo, užsimojo ne tik pakeisti ženklinimą, bet ir peržiūrėti pačias pakuotes. Ką šie pokyčiai reikš verslui?
D. Dundulis: Ką pokyčiai reikš, sužinosime. Iš tikrųjų tame nieko blogo nematau. Tik, mano nuomone, kiekvieną reiškinį reikia pradėti nagrinėti nuo paties galo. Tai yra, kaip ta pakuotė bus perdirbta, kuri pakuotė yra perdirbama, o kuri sudeginama.
Nes, sakykime, tą pakuotę, kuri tikrai yra perdirbama ir yra kur ją priduoti bei perdirbti, reikia įvertinti. Tada tikrai apsimoka ją rūšiuoti. O tos pakuotės, kuri yra sudeginama, nemanau, kad yra tikslas rūšiuoti. Galima deginti ir nerūšiuotą.
Bet tai ir yra tikslas, kad turėtume kuo daugiau perdirbamų pakuočių?
D. Dundulis: Tai viskas tvarkoje, bet pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra perdirbama. Iš savo patirties žinau, kad kartais mums net labai švarią pirminę pakuotę, pavyzdžiui, polietileną, kai nafta pigi, būna labai sunku priduoti perdirbti, nes niekas net neima. O tų purvinų pakuočių, puikiai suprantu, praktiškai niekas neima perdirbti.
Čia tik mes apsimetinėjame, kad taip yra. Tai išsiaiškinkime iš pradžių, ką galima perdirbti. Aišku, tai, ką galima perdirbti, tikrai reikia rūšiuoti. Ko negalima perdirbti, jeigu tai eina į deginimą, nematau jokio tikslo rūšiuoti. Nereikia apgaudinėti paties savęs.
Ar spėsime prisitaikyti?
Kaip jūs matote situaciją? Iš esmės turime penkerius metus, po kurių jau turėtume pamatyti akivaizdžius pokyčius. Ar penkeri metai yra pakankamas laikotarpis, kad įvyktų savotiška pakuočių revoliucija ir būtų pritaikytos naujos inovacijos?
Ž. Mauricas: Dažniausiai, kaip ir moksleivis ar studentas prieš egzaminą, viskas tempiama iki paskutinės minutės. Juolab kad net ir dabar yra didžiulis neapibrėžtumas, kaip tiksliai viskas bus daroma, kiek bus perdirbama, koks bus efektyvumas. Deja, daugeliu atvejų tas efektas nėra pasiekiamas.
Nes kaip apskritai vyksta teisėkūra? Iš viršaus nuleidžiamas kažkoks tikslas. Pavyzdžiui, tikslas iki 2040 metų 15 proc. sumažinti pakuočių kiekį. Čia tokią apvalią datą tiesiog pasakiau. Tai yra biurokratų kažkas tarp svajonės ir realybės, kažkur per viduriuką.
Kodėl smulkiuosius verslus tai paveiks labiausiai?
Bet reikia numatyti datą, nes kitaip tikslas niekada nebus pasiektas?
Ž. Mauricas: Taip, bet tada prasideda niuansai – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Atsiranda techninių apribojimų, nes tos technologijos tik dabar vystosi. Tarkime, Vokietija, Nyderlandai yra pirmaujantys. Pavyks ar nepavyks? Klausimas. Kinija taip pat labai daug juda ta linkme. Galbūt tada bandoma nuo jos apsiginti, nes nebus leidžiama eksportuoti į Kiniją ir vėliau atgal įvežti.
Iš esmės mes einame tamsiame kambaryje apgraibomis, bet turime kažkokį nustatytą tikslą. Ne verslo asociacijų ar gyventojų norą, o tiesiog iš viršaus nuleistą tikslą. Tai gali sukelti didžiulį neapibrėžtumą, ypač smulkiajam verslui, kuris gali tiesiog prieiti prie to penkerių metų laikotarpio pabaigos.
Ir čia ne tik penkeri metai – jau dabar yra tam tikrų tarpinių įsigaliojimų. Kai kurie tikrai vieną rytą atsibus ir staiga paaiškės, kad nebegali daryti to, ką darė anksčiau. Staiga reikės kažką keisti, persitvarkyti. Didžiosios korporacijos tai padarys geriau ir lengviau. Tai didžiausias iššūkis, kurį įvardija labai daug ekspertų. Gali padidėti atskirtis tarp didžiųjų korporacijų ir mažųjų.
Tai manote, kad šie pokyčiai labiausiai paveiks smulkiuosius verslus arba įmones, kurios turi daug prekių ir skirtingų pakuočių?
Ž. Mauricas: Taip, nes didieji vis tiek iš esmės pirmuoju smuiku grieš ir, ko gero, turės nemažą indėlį į visą procesą. Jeigu žiūrėtume pagal šalis, tai daugiausia, ko gero, laimės Vokietija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys. Mes esame per viduriuką. Turime labai gerų dalykų ir ne tokių gerų. Pietų šalims iššūkių gali būti daugiau.
Ar šie pokyčiai bus veiksmingi?
Iš esmės norima padėti gyventojams lengviau susigaudyti, kad jie geriau ir daugiau rūšiuotų pakuočių. Ar šie pokyčiai leis pasiekti tokių rezultatų?
D. Dundulis: Jei atsiras tokie reikalavimai, atsiras kontrolė, tai įvyks. Manau, taip ir turi būti. Tik vėl grįšiu į tą pačią pradžią. Jeigu kalbame apie bioatliekas, turi būti griežti reikalavimai, konteineriai, infrastruktūra, kur jas išmesti. Tikrai matau, kaip yra kai kuriose kitose Vakarų šalyse. Ten rūšiavimas organizuotas taip, kad akivaizdžiai matyti, jog atliekas galima perdirbti. Jie nerūšiuoja dėl rūšiavimo.
Pavyzdžiui, bioatliekos, kurios patenka į bendrą komunalinių atliekų konteinerį ir išpurvina pakuotes. Tos pakuotės, net jeigu vėliau surūšiuojamos, praktiškai jau būna nebetinkamos. O kai pasakoja, kad vėliau tas pakuotes plauna, jog galėtų perdirbti, tai kiek vandens tam sunaudojame?
Perdirbimas neturi tapti kitų resursų švaistymu. Apie tai irgi turime galvoti. Nes pas mus kartais išeina taip, kad lyg ir perdirbame kažką, bet vėliau iššvaistome kažką kitą. Turime mąstyti apie visą grandinę. Aš eilinį sykį pasakysiu – pas mus trūksta mąstymo, trūksta generalinio mąstymo.
Galbūt čia atsivers erdvė naujoms investicijoms, inovacijoms? Galbūt bus priimti sprendimai, pačios įmonės sugebės pagaminti kitokią pakuotę, atsiras naujų būdų visa tai perdirbti? Kaip manote?
Ž. Mauricas: Taip, kiekvienas pokytis suteikia galimybių, bet jeigu vyraus didžiulis teisinis neapibrėžtumas, tai gali labai stipriai stabdyti inovacijas. Kartais galime netgi nueiti visiškai ne ta linkme, kaip buvo, tarkime, su automobilių parko dyzelizacija. Čia toks labiau žinomas pavyzdys, nes buvo siekis sumažinti CO₂ emisijas.
Tada buvo pereita prie dyzelinių automobilių. Kinija perėjo prie elektromobilių ir dabar visiškai laimi prieš Europos Sąjungą. Europos Sąjunga užstrigo su dyzeliniais automobiliais, dyzelino kaina dar milžiniška, nes dyzelino neturi, o automobilių prigaminta pakankamai. Gavosi milžiniškas disbalansas.
Tokių disbalansų gali atsirasti ir šiuo atveju, jeigu viskas bus nuleidžiama iš viršaus, vežimas stumiamas. Aš, kaip ekonomistas, labai akcentuoju paskatų suderinamumo svarbą. Pavyzdžiui, mūsų užstato sistema yra vienas geriausių pavyzdžių, nes surenkame bene vieną didžiausių procentų visų plastikinių butelių.
Surenkame ir, ko gero, tikėtina, kad didžiąją dalį jų perdirbame. Ta sistema tiesiog finansiškai skatina gyventojus vieną pakuočių kategoriją grąžinti atgal į sistemą. Ten jau vėliau vyksta kiti procesai, bet mes esame vieni pirmaujančių.
Jeigu tai vėl kažkokia savanoriška sistema ar chaosas, kaip Italijoje, kur yra 25 konteineriai, tai visai kas kita. Ten irgi buvau atostogų metu – niekas ten nerūšiuoja. Nes kai nėra paskatos, tai vienas rūšiuoja, kitas nerūšiuoja. Apskritai, kuo piečiau Italijoje, tuo daugiau to chaoso.
Ir tos sistemos – gaunasi, kad rūšiuoji, bet, ko gero, kaip ponas Dundulis sakė, dalis atliekų vėliau vis tiek suvažiuoja į bendrą konteinerį ar kažkur neaiškiais keliais nukeliauja. Tai gali ir demotyvuoti žmones, ir rezultato galbūt nėra tokio.
Klausimas, koks yra rezultatas? Ar rezultatas yra tiesiog rūšiuoti? Nes žmonės ir kitų dalykų turi ką veikti gyvenime. Ar rezultatas yra pasiekti aiškius tikslus? Bet tų tikslų siekiant, sutinku, galbūt reikia ne taip plačiai viską apimti, o pasirinkti konkrečius segmentus, sritis ir ten dėti dideles pastangas.
Dar trumpai pasakysiu. Europa ir šiaip sugeneruoja labai mažai plastiko atliekų, palyginus su Jungtinėmis Valstijomis ir net Kinija. Mes ir taip esame pirmaujantys. Su šia iniciatyva iš esmės dar labiau mažinsime plastiko naudojimą, didinsime kartono. Dėl to Skandinavijos šalys, ko gero, laimės. Galbūt bus aliuminio renesansas, galbūt stiklo.
Mes realiai pakeisime visą savo struktūrą, tad atitinkamai atsiras ir galimybių. Tiems verslams, kurie gamina kartoną, stiklinę tarą, aliumininę ar kitokią, iš vienos medžiagos, nemišrią pakuotę, atsiranda nemažai galimybių.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
