Vieni į užsienį laimės ieškoti skuba spaudžiami skolų ir ilgų darbo paieškų Lietuvoje, o yra ir tokių, kurie tiesiai šviesiai sako, kad emigruoti skatina ne tik noras ant duonos užsitepti sviesto, bet ir požiūris į žmogų mūsų šalyje – „ten“ geriau, šviesiau ir mieliau. Ar tikrai?

Lietuviškame kontekste emigrantas dažnai vaizduojamas kaip gana jaunas, bet karčiai gyvenimu tėvynėje nusivylęs žmogus, turimą aukštojo mokslo diplomą pasiryžęs iškeisti į indų plovėjo prijuostę. Statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, kitaip tariant, laimės ieškoti svetur išvyko visas Marijampės dydžio miestas. Tačiau sociologai kas kartą kalbėdami apie emigracijos statistiką atsargiai perspėja, kad skaičiai nėra tikslūs, nes ne visi išvykstantys tai deklaruoja, o sugrįžę nepuola apie tai garsiai skelbtis.

Problemų priežastis – meilė

Ne tik pinigų lietus užsienyje laukia laimės ieškančių emigrantų – sunki adaptacija, namų ilgesys ir amžina atvykėlio etiketė. Psichologė Vilma Kuzmienė kalbėdama apie tai, su kokiomis problemomis susiduria užsienyje laimės ieškantys tautiečiai, teigė, kad dažniausiai kreipiasi depresijos, panikos priepuolių kankinami žmonės. „Itin dažnai pasitaiko nerimo sutrikimų, bet ėmus gilintis į šių reiškinių priežastis, paaiškėja, kad už to slypi santykių su partneriais ir mylimaisiais problemos“, – sakė specialistė.

REKLAMA

Pasak jos, santykių problemas galima skirti į dvi kategorijas: santykiai su partneriu, sutuoktiniu ir santykiai su kolegomis ir kitais aplinkiniais žmonėmis.

Stiprūs emociniai išgyvenimai lemia tai, kad ateina momentas, kuomet nebeatlaikoma įtampos, o tokios situacijos pasekmės – depresija ir kitos krizės. Adaptacijos emigracijoje problema dažnai atsikleidžia per nostalgiškus pojūčius, pasirinkimo klausimo kėlimą sau. „Žmonės išgyvena, kad laikui bėgant nutrūksta santykiai su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir draugais. Pasitaiko tokių reakcijų kaip smerkimas: jei pora išvyksta gyventi į užsienį su vaikais, tai iš savo tėvų išgirsta priekaištų, kad šie prarado galimybę bendrauti su vaikaičiais“, – kalbėjo specialistė.

Į specialistus paprastai pagalbos kreipiasi 20-40 metų žmonės, didžioji jų dalis – moterys. Tarp besikreipiančiųjų – ir nekvalifikuotą darbą dirbantys, neturintys aukštojo išsilavinimo, neaukšto emocinio intelekto žmonės, ir tie, kuriems, rodos, gyvenime nieko netrūksta.

Į klausimą, ar galima išskirti emigrantus kankinančias problemas pagal jų amžių, V. Kuzmienė patikino, meilė svarbi bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje.

Meilė svetimai šaliai trunka trejus metus?

Specialistės teigimu, dažnai klaidingai galvojama, kad integracijos problemą jauni žmonės išsprendžia greičiau ir paprasčiau – tai mitas. „Viskas priklauso ne nuo žmogaus amžiaus, bet nuo pasitikėjimo savimi lygio“, – sakė pašnekovė.

Sakoma, kad meilė trunka trejus metus, panašu, kad ir meilė svetimai šaliai trunka tiek pat. Anot psichologės, didelės įtakos emigranto savijautai turi emigracijoje praleistas laikas: „Kai buvo kuriamas projektas, kurio tikslas teikti psichologinę pagalbą emigrantams, manėme, kad dažniausiai kreipsis žmonės, kurie iš Lietuvos išvykę neseniai, tarkim, vienerius metus. Paaiškėjo, kad pagalbos dažniau prireikia žmonėms, kurie emigravę ilgesnį laiko tarpą. Dauguma į mus besikreipiančių žmonių gyvena emigracijoje daugiau nei trejus metus.“

Tokią trijų metų meilę galima paaiškinti paprastai: vos atvykęs į kitą šalį žmogus turi susidoroti su daugybe rūpesčių: reikia susirasti būstą, darbą, vaikams – mokyklą. Pirmieji pora metų prabėga labai greitai bandant išspręsti buitines problemas. „Jei būna sunku, žmogus linkęs save guosti, kad pradėti viską nuo pradžių apskritai nėra lengva ir šitas gyvenimo etapas praeis“, – sakė V. Kuzmienė.

REKLAMA

Bet ir po „trimetės meilės krizės“ situacija negerėja: po 5-10 emigracijoje praleistų metų žmogus ima sau kelti labai rimtus egzistencinius klausimus dėl nutrūkstančių santykių su šeima, artimaisiais, draugais ir imama apskritai abejoti sprendimo emigruoti teisingumu.

Lietuvių draugai – indai, lenkai ir baltarusiai

Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kuomet į konsultacijas ateina žmonės, kurie yra susikūrę gerą materialų gyvenimą ir atrodytų, nieko nebetrūksta, bet esama tam tikro vidinio nepasitenkinimo.

„Drąsus apibendrinimas, bet iš visų į mus besikreipusių žmonių, nebuvo nė vieno, kuris emigracijoje susirado vietinių draugų. Visos tautos emigracijoje buriasi į bendruomenes – kinai, meksikiečiai, žydai ir t.t.“, – kalbėjo V. Kuzmienė.

Dažnai pasigirsta dvi nuomonės: vieni sako, kad Lietuvoje požiūris į žmogų yra labai negatyvus, tad užsienyje gyventi geriau, bet kiti tvirtina, kad net ir keletą metų gyvenant svečioje šalyje nusikratyti emigranto etiketės nėra įmanoma. Psichologės teigimu, dažnai apsigaunama: „Šiuo atveju būtina suvokti, kad „kitoks“ požiūris į žmogų yra darbo vietoje. Į darbuotoją, kaip į intelekto ir fizinės jėgos šaltinį žvelgiama su pagarba, bet juk darbo diena baigiasi ir visi atsistoja, atsisveikina ir išeina, o tas lietuvis taip ir pasilieka... Kiek man žinoma, dažniausiai lietuvių draugais tampa kiti kitataučiai – indai, lenkai, baltarusiai ir kiti emigrantai.“


Rašyti komentarą...
V
Vaidas
2012-08-17 14:48:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Atrodo kad sitas straipsnis yra parasytas Lietuvos Viriausybes uzsakymu jog Lietuvaiciai liktu gyventi Lietuvoje ir moketu mokescius.Aisku gerai tenai kur musu nera,bet kodel egzistuoti,kai gali gyventi
Sako kad uzsienyje su Lietuviais nesiskaito tos salies gyventojai.... Bet pati Lietuva dar siaubingiau su jais elgiasi
Atsakyti
0

L
Londoniete
2012-08-15 00:20:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nelabai sutinku su sito straipsnio ideja ir argumentais.
Gyvenu Londone daugiau nei 7 metai. Nostalgija jauciau tik pradzioje, kuomet neturint nei suvokimo apie nauja kultura, nei normaliu kalbos igudziu nei pazinciu gyvenimas rodesi nepakeliamas. Dabar sia sali myliu kaip sava. Draugu turiu is visu saliu, tarp ju ir britu, kuriu ne vienas yra ne du yra vieni artimiausiu, kokius tik kada esu turejus (iskaitant gyvenima iki atvykstant i sita sali).
Pastebejau, kad lietuviai patys megsta atsiriboti ir neisileisti kitatauciu i savo gyvenimus, todel ir ner britu draugu. Viska stengiamasi daryt lietuviskai, jokio lankstumo. Ypac tarp tu paminetu nelabai stipraus issilavinimo zmoniu, kurie galbut sukasi tarp tokio pacio lygio britu (pastarieji megsta diskriminacija). Kas liecia senasias ponias, dauguma senosios kartos britu taip ziuri i emigrantus, bet tai ner taip budinga jaunesnems kartoms. Zodziu, kaip ir visur visokiu pilna. Keista, kad sita psichologe nesutiko ne VIENO lietuvio turincio draugu tarp vietiniu gyventoju. Kazkaip nelinkusi tuo patiketi, nes pati sutikau daug lietuviu, kurie draugu turi ne tik tarp lenku ir indu:)

Su pagarba!
Atsakyti
0

L
Lina
2012-08-19 20:01:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sakot, "geresnio gyvenino" isvaziavom ieskoti, tik isvaziuodami zinojom, kad is pradziu bus dar sunkiau, nei Lietuvoj, kad reiks kalba ismokti, norint ant koju atsistoti, kad musu cia niekas nekviete, o jei norim normaliai jaustis, tai reikia gerbt ta sali ir jos kultura. Blogai tam, kas visus artimuosius paliko Lietuvoj,blogai vaikams, kurie palikti tevu. Gerai pamastyt reikia pries isvaziuojant. Ne angelai ir mes is Lietuvos atvaziuojam, tai nereikia reikalaut kad vietiniai mus su dudu orkestru pasitiks. "Meile trunka tris metus" tam, kuris svaigo susikalti milijona per ta laika. 8 metai su visa seima gyvenu kraste, kuri myliu, gerbiu jo zmones ir ju kultura. Mano namai cia, o Lietuva visad bus tevu krastas ir Mano gimtine.Bet ar galiu as noret sugryzt i sali, kuria valdo nekompetetingi zmogeliai(net liezuvis neapsivercia juos pavadint politikais), kurie nusene ir nukvake dar pretenduoja i "Tautos Tevo" titula, kur seimininkauja kriminalas ir pedofilai!?? Atsakykit man, Tevynes "myletojai" ir "patriotai"??? Ar nesidziaugia musu valdzia, kada i Lietuva per atostogas atplaukia eurai, doleriai ir svarai, kada jie gali musu tevams nukarpyt varganas pensijas iki bado ribos? Tai mes mylim Lietuva, kad ja lankom ir remiam artimuosius, o ne musu issigimusi valdzia. Beje, mes esam vienoj Zemej ir ne taip toli vienas nuo kito ir nereikia statyt bdirbtiniu barjeru ir ziureti i mus, kaip i isdavikus. Migracija normalus dalykas pasaulyje, tik dar didele dalis musu isvykusiu tevynainiu nemoka adaptuotis ir kaltina uzsienio sali, kurioj gyvena "popierine" kultura, patys apie ja nieko nenutuokdami ir, svarbiausia, nemokedami kalbos. Tikras lietuvis visur isliks lietuviu ir myles savo krasta, tik ziurekit, kad musu valdzios kuriamas valstybes ivaizdis nepradetu mums daryti gedos, prisistatant is kokios valstybes esam," Kur eisi- visur save rasi"- auksine senoliu ismintis.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (82)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų