Už kiekvieno laivo reiso slypi ne tik technologijos, bet ir žmonės – patyręs kapitonas ir jaunas upeivis. Jų kasdienybė kupina iššūkių ir atsakomybės, bet kartu ir grožio. O jiems dirbant Neris tampa ne skiriančia, bet jungiančia miesto arterija. Būtent šių žmonių pasakojimai atskleidžia, kad kelionė Nerimi yra daug daugiau nei tik judėjimas iš taško A į taško B – tai patirtys, svajonės ir susitikimai su gyva miesto upe.
Kelias iki laivybos
Marius Bisikirskas, „Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) upeivis, nuo šios vasaros kasdien stovintis prie švartavimosi lynų, tokį darbą pasirinko paskatintas šeimos narių. „Mano senelis visą gyvenimą dirbo kapitonu vidaus vandenyse. Augdamas daug laiko praleidau kartu su juo. Kai VVT paskelbė, kad ieško upeivių, senelis pats pasiūlė pabandyti,“ – prisimena jis. Dabar Marius jaučia, kad kiekvienas rytas, prasidedantis nuo laivo patikros ir keleivių sutikimo, yra natūrali vaikystės kelionių su seneliu tąsa.
VVT kapitono Egidijaus Savicko kelias buvo visai kitoks: „Tai niekada nebuvo mano svajonė, – atvirai sako jis. – Neįstojau į psichologijos studijas, atmečiau galimybę tapti kunigu, ir pasirinkau laivavedybą.“ Jo mintyse pirmieji vaizdiniai buvo iš tolimų jūrų – palmės, skaidrus vanduo, smėlio paplūdimiai. Keletą metų dirbus tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, likimas grąžino į Vilnių, į Nerį, kurioje srovė stipri, bet kartu patogi navigacijai, kur nėra bangų ir taifūnų, tik kasdienė upės stichija.
Nemonotoniška kasdienybė
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad darbas laive – tik plaukimas iš vienos prieplaukos į kitą. Tačiau kiekvienas, kuris dirba ant vandens, žino – upė nuolat tikrina tavo budrumą.
„Sudėtingiausia – švartavimosi momentai. Reikia suprasti kapitoną iš pusės žodžio, – pasakoja Marius. – O pati upė – gana srauni ir negili. Su jos charakteriu tenka kovoti kapitonui.“ Upeiviui Mariui svarbiausia – išgirsti kapitono prašymus iš pusės žodžio. Kapitono darbas kitoks – jis yra tas, kuris priima sprendimus. „Neris yra malonus vandens telkinys laivybai, – sako kapitonas Egidijus. – Ji turi stiprią, pastovią srovę, čia nėra bangų, nėra audrų. Tačiau seklumos, sąnašos, medžių kamienai ar povandeniniai akmenys – tai kasdieniai iššūkiai, kurie tampa itin dideli po didelių liūčių, kai į upę patenka didelių medžių nuolaužų, kurios visai nepaiso jokių laivybos taisyklių.“ Vis dėlto, sako jis, būtent ši kintanti upės prigimtis daro darbą įdomų.
Nerį reikia prisijaukinti
Pašnekovai apie Nerį kalba kaip apie gyvą būtybę, kaip apie asmenybę. Upeivis Marius pripažįsta, kad su Nerimi dar tik bando susidraugauti: „Asmeniškai didesnį ryšį jaučiu su Nemunu, o Nerį dar tik jaukinuosi.“
Tuo tarpu Egidijus mato upės srovę kaip privalumą – ji leidžia lengviau apsisukti, o plaukiant pasroviui suteikia papildomo greičio. „Darbas laive – ne tik valdyti techniką, bet ir bendrauti su keleiviais. Dažniausiai jie klausia apie bilietus, maršrutą, bet labai dažnai nugirstu, kaip džiaugiasi pamatę miestą iš upės. Žmonės sako: „Kaip gražu, niekada taip nemačiau Vilniaus“, – šypsosi Marius. „Kapitonui svarbiausia – žmonių saugumas. Jei yra rizika, geriau sustabdyti reisą. Rizikoms nesant arba gerai su jomis susipažinus ir jas valdant, kelionė tampa malonumu visiems“, – priduria Egidijus.
Svajonės ir planai
Abu pripažįsta, kad Neris turi didžiulį potencialą. Elektriniai laivai jau tapo miesto viešojo transporto dalimi – tai švarus ir tylus keliavimo būdas, kuris prisideda prie mažesnės taršos ir tvaresnės ateities. Pašnekovai įsitikinę, kad kai Vilniuje pradės plaukioti visi planuojami laivai, miestiečiai dažnai rinksis ekologišką kelionę upe. Tuomet Neris taps ne tik pramogų, bet ir patogaus judėjimo arterija, sujungiančia miestą iš naujos – vandens – perspektyvos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
