Tačiau laimėtojai ir pralaimėtojai jau aiškūs. Pirmiausia – Kinijos komunistų partija (KKP). Ji nepakviesta, bet apie ją galvoja visi. Sprendimų priėmėjams Pekine nepatiko Rusijos neatsakingas nelegalus karas, bet jiems dar mažiau patiko idėja jį pralaimėti. Taigi KKP padėjo V. Putino režimui tęsti kovą. Ji taip pat stabdė jo žvanginimą branduoliniais ginklais. KKP ne tik įtvirtino nepajudinamą dominavimą Kinijos ir Rusijos santykiuose. Kinija dabar yra tokia įtakinga jėga visame Eurazijos žemyne, kaip dar prieš 10 metų buvo neįsivaizduojama: tai yra užuomina apie įtaką, kurią KKP darys ir kituose žemynuose.
Antra, Kremliaus dešimtmetį trukęs parijo statusas nebegalioja. Rusijos lyderis, atvykęs į JAV teritoriją bus ne sulaikytas už vaikų grobimą ir kitus nusikaltimus, kylančius iš jo žudikiško karo Ukrainoje, o bus priimtas kaip itin svarbus asmuo. Mes jau beveik grįžome prie „perkrovimo“ eros, kai tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama pakvietė tariamai liberalų naują Kremliaus šeimininką Dmitrijų Medvedevą pavalgyti savo mėgstamiausių sūrainių.
Dabar visos Vakarų šalys yra mažiau saugios. Daugiašalės organizacijos, esą užtikrinančios jų saugumą, pasirodė esančios bejėgės ir nereikšmingos. Aišku, svarbios tik didelės šalys (kartu su saujele išskirtinai gabių D. Trumpo užkalbėtojų, kaip kad Suomijos prezidentas Alexander'as Stubbas). Kodėl kažkas turėtų rimtai žiūrėti į Europos Sąjungą? Arba NATO? Ukraina gal ir nesulauks oficialaus suskaldymo per viršūnių susitikimą, tačiau tai, kad net kalbama apie okupuotos ir neokupuotos teritorijos „mainus“, parodo tų susireikšminusių institucijų, įsikūrusių blizgančiose Briuselio būstinėse, nesėkmę.
Dar vienas didelis pralaimėtojas yra tarptautinė teisė, o ypač – neplatinimo sutartis. 1994 metų Budapešto memorandumas turėjo žymėti didelį žingsnį pasaulio išvadavimo nuo branduolinių ginklų link. JAV, Britanijos, Prancūzijos ir Kinijos nesėkmė Rusiją patraukti atsakomybėn už jo sulaužymą, susitarimą daro visiškai beverčiu. Kodėl dabar kuri nors šalis turėtų sutikti atsisakyti branduolinių ginklų mainais į pažadus? Kodėl kuri nors šalis, bijanti branduolinio šantažo, turėtų dvejoti įsigyti šios ginkluotės? Tai nėra tinkamas būdas paminėti Hirosimos ir Nagasakio branduolinio bombardavimo 80-ąsias metines.
Visa kita – tik detalės. Kaip, kur ir kam stebint, įgyvendinant ar užtikrinant garantijas baigsis kovos? Aliaskoje to gal ir nesužinosime, bet jau dabar turėtume užduoti daug svarbesnius klausimus. Kur ir kada vėl prasidės karas? Ir ką mes dėl to darysime?
Vakarai nuo pat paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios turėjo daug šansų pasipriešinti Rusijai, kai transatlantinė vienybė buvo stipresnė nei dabar. Mums nepavyko. Ne todėl, kad kažkas mums sutrukdė, bet todėl, kad mums nusibodo, mes pavargome ir išsigandome. Turėjome šansą pasipriešinti Rusijai turėdami stiprią, vieningą Ukrainą pašonėje. Mums nepavyko ir tai. Nenorėjome duoti ukrainiečiams ginklų ir pinigų, kurių jiems reikėjo, kai jie turėjo šansą laimėti, ir prisiimti riziką, kad nugalėta Rusija žlugtų ar pratrūktų. Pirmiausia, grėsmė buvo pernelyg neaiški ir tolima. Vėliau ji tapo pernelyg rimta. Vakarų politinių sprendimų priėmimas buvo prieštaringas ir nuolaidžiaujantis.
Europos lyderiams gal ir nepatinka prezidento D. Trumpo naujausia intervencija. Bet kur buvo jųjų?
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
