Situacija analizuota pagal penkis faktorius: vaikų iki penkerių metų mirtingumą, pilnaverčio vaikų maitinimosi galimybę, galimybę lankyti mokyklą ir gauti išsilavinimą, nepilnamečių darbo, paauglių santuokos bei paauglių gimdymo, vaikų elgesio pakitimo konflikto metu, ir, galiausiai, vaikų žudymo situaciją konkrečioje šalyje.
Lietuvoje dvi didelės problemos
Lentelėje po Lietuvos rikiuojasi tokios šalys, kaip Didžioji Britanija, Izraelis, Danija, bei Kroatija, Estija ir Lenkija. Mūsų kaimynė Latvija atsidūrė trisdešimtoje klasifikacijos vietoje.
Nors Lietuva vis dar patenka į tų pasaulio šalių, kuriose yra geriausia būti vaiku klasifikacijos skiltį, „Save the Children International“ atliktas tyrimas parodė, kad didžiausia problema, susijusi su netinkamomis sąlygomis vaikui augti mūsų šalyje yra ankstyvas paauglių nėštumas.
Daugiau nei dešimt iš 1000 15-19 metų sulaukusių Lietuvos paauglių pagimdo ir pačios neišgali tinkamai pasirūpinti savo vaikais, nesugeba pasirūpinti tinkama savo vaiko mityba, negali suteikti tinkamų sąlygų vaikui augti.
Antrasis labai svarbus faktorius, susijęs su netinkamomis sąlygomis augti Lietuvoje yra vaikų mirtingumas iki 5 metų. Iš 1000 mūsų šalies vaikų, penkerių metų nesulaukia apie 5 vaikus. Būtent vaikų iki 5 metų mirtingumas ir ankstyvas Lietuvos paauglių nėštumas yra pagrindiniai trukdžiai visiškai Lietuvos vaikų laimei.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė, komentuodama tyrimo rezultatus, pažymi, kad pasaulio statistikos kontekste Lietuva atrodo neblogai, tačiau primena, kad tikrai nereikia nuleisti rankų dirbant dėl Lietuvos vaikų laimės, nes 24-oji vieta pasaulio valstybių klasifikacijoje vis dėlto nėra labai aukšta.
Pirmoje vietoje – Norvegija
Pasak atlikto „vaikystės pabaigos“ tyrimo, draugiškiausia vaikams pasaulio valstybė yra Norvegija, o sunkiausia vaikams augti Afrikoje – Nigeryje, Angoloje ir Malyje. Šiose šalyse ypač didelis vaikų mirtingumas, nėra galimybių mokytis, klesti nepilnamečių darbo rinka ir kt.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ Lietuvos tėvams ne tik visapusiškai padeda patenkinti pirminius savo vaikų poreikius, bet ir stengiasi stiprinti vaikų bei tėvų ryšį. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose tėvai vis labiau įtraukiami į savo vaikų veiklą – dalyvauja vaikų šventėse, taip pat tėvams teikiamos pozityvios tėvystės konsultacijos, jei yra poreikis, ir tėvams, ir vaikams yra suteikiama psichologo pagalba.
„Vertinant Lietuvos vaikų situaciją, pirmiausia norėčiau priminti, jog, pasak statistikos, maždaug apie penktadalis Lietuvos žmonių vis dar balansuoja ant skurdo ribos, kiti – neturi socialinių įgūdžių, o tai neišvengiamai atsiliepia ir mūsų šalies vaikams.
Neabejoju, kad kiekvienas tėtis ar mama, net ir atsidūrę sunkiausiose gyvenimo situacijose pirmiausia stengsis pasirūpinti savo vaikais. Tačiau reikia nepamiršti, jog baziniai žmogaus, ypač vaiko, poreikiai yra ne tik maistas ar apranga, bet ir saugumo poreikis.
Jei savo gyvenimo kelyje dėl įvairiausių priežasčių nesijaučia saugiai patys tėvai, apie kokį vaikų saugumo jausmo užtikrinimą galime kalbėti?, – retoriškai klausia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė ir priduria, kad vaikai yra suaugusiųjų emocijų sugertukai, tad kol nebus stiprūs mūsų šalies tėvai, sunku tikėtis emociškai stiprių vaikų, o tai reikš gilesnes mūsų visuomenės socialines problemas.
Vaiko paėmimas iš šeimos gali išsaugoti gyvybę
Lietuviai vis dar vadinami konservatyvia, svetimų problemų nematančia tauta. Po Lietuvą kasmet sukrečiančių vaikų pražudymo tragedijų, policijos pareigūnai pradėjo viešinti kiekvieną smurto prieš vaiką atvejį. Regis, taip atmerkė akis ir kaimynams, ir burnas pravėrė neabejingiems piliečiams.
Visgi, Seimo narė, buvusi Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė tvirtina, kad situacija pasikeis Lietuvoje tada, kai vaiko paėmimas iš šeimos bus suprantamas kaip gyvybės apsaugojimas ar išgelbėjimas, būtent toks supratimas vyrauja Norvegijoje.
„Iš tikrųjų dėl sudaromų sąlygų vaikams ir požiūrio į juos, aš visada išskirdavau ir minėdavau Norvegijos pavyzdį. Man dirbant kontroliere, prasidėjo kreipimaisi dėl paimamų iš šeimų vaikų už netinkamą tėvų elgesį. Lietuviai labai pasipiktinę buvo dėl to, nes aiškino, kad negalima paimti, atskirti.
Juolab, pasakodavo, kad už pirmą kartą atima ir pan., bet išsiaiškinus kiekvieną istoriją atskirai, visai kitaip paaiškėdavo.
Vaikų paėmimas iš šeimos Lietuvoje – kraštutinė priemonė, o taip neturėtų būti. Prisiminus tas baisiausias istorijas Lietuvoje, pasibaigusias vaikų mirtimis, jeigu būtų tada jie būtų buvę paimti, tai nebūtų jų likimai taip susiklostę“, - įsitikinusi Seimo narė.
Pasak jos, kai pasikeis kaimynų ir aplinkinių reakcija į skriaudžiamus vaikus nenusisukant, o reaguojant, pasikeis ir statistika Lietuvoje.
„Aš tikiu, kad kada nors Lietuva pribręs ir mūsų anūkai to sulauks, kad jeigu tėvai nesugeba užtikrinti vaikams sąlygų, saugumo ir pragyvenimo, vaikui ne vieta šeimoje. Būtent todėl Norvegijoje ir Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui 2013 m. Suomijoje, buvo daugiausiai paimamų vaikų iš šeimų. Būtent iš vietinių, savų šeimų.
Norvegijoje, iš tiesų, irgi tokia situacija: jie iš savų daugiau paima nei iš užsieniečių, kaip sakoma dažniausiai yra. Man atrodo, kad lietuviai daugiau mitų prisiklausę ir tų vienos pusės istorijų. Juk ir kaimynai apklausiami ir situacija tiriama. Ten matomas vaikas vienas paliktas kieme ir pranešama apie jį.
Pas mus galima vien į nuskendusių vaikų skaičių pažiūrėti Lietuvoje, kasmet kiek mažylių nuskęsta, nors tėvai išėjo tik minutei savo darbų padaryti. Jie nuskęsta tada, kai nebūna šalia suaugusiųjų, tai reikia į tai reaguoti“, - kalbėjo R. Šalaševičiūtė.
A. Landsbergienė: vaikai nėra „maugliai“
Nemažai laiko Norvegijoje studijavusi ir savanoriavusi edukologė ir socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė tvirtina, kad ši šalis yra viena geriausių gyventi vaikams. Juolab, kalbant apie vaikų teises, sąlygas – visų žvilgsniai vienareikšmiai krypsta į Skandinaviją, ne vien Norvegiją.
„Žinoma, visur gali būti niuansų, bet bendrai apžvelgiant, tikrai taip manau. Mes Lietuvoje ne visada net suprantame, kokios ten yra pamatinės vertybės, kai kalbama apie vaiko teises, vaiko teisių apsaugą, kad vaikui yra svarbu gauti išsilavinimą ir augti laimingu.
Mes Lietuvoje labiau akcentuojame reitingus, egzaminų rezultatus. Pasak tėvų, mokytojas geras yra tas, kuris „susitvarko“ ar „išsireikalauja“, tarsi vaikai būtų „maugliai“ iš kurių reikėtų reikalauti. Mes vis dar daug turime tų kultūrinių atgyvenų, kurioms jau prieštarauja moksliniai tyrimai ir vaikų atsakymai, kada jie patys jaučiasi geriausiai.
Tarkime, pernai atliktas tyrimas įrodė, kad akademinius vaikų pasiekimus lemia emocine savijauta arba užmegztu emociniu ryšiu mokykloje. Kai Norvegijoje yra rūpinamasi, kad vaikai gerai jaustųsi, jie patys organizuoja šventes, tai atrodo visai kitaip, nei pas mus, kur viskas sudiriguota. Bet ten vaikas pats organizavęs, jis didžiuojasi savo indėliu.
Mokytojui ten net mintis nekyla, ar kreiptis į tarnybas, kai vaikas pasiskundžia dėl patirto smurto. Ten visi supranta, kad vaikas pats neapsigins, kad jis yra pažeidžiamas. O pas mus galvoja apie kišimąsi į šeimas, ardymą jų“, - pasakoja edukologė.
Ji priminė ir savo turimų draugų Norvegijoje atvejus, kur pasak jos, nė pas vieną šeimą nebuvo tarnyba atėjusi.
„Ten susilaukus vaiko mamai iškart pasakojama mamai, kaip rūpintis, kaip auginti vaiką, dirbama iškart su jaunais tėvais. Be to, ten labai didelis procentas yra vaikų, kurie nuo vienerių metų pradeda lankyti ikimokyklinio ugdymo institucijas. Kūdikystėje yra labai glaudus ryšys su medikais, o vėliau su pedagogai. Tai visi kartu augina vaiką, juk ir posakis yra, kad „vaikui užauginti reikia viso kaimo“.
Kai vaikas lanko ugdymo institucijas, tai į šeimą iškart ateina profesionalai, kurie padeda ir pataria, augina kartu. Be to, jeigu matoma, kad tėvams tai per didelis iššūkis, įsijungia socialiniai instrumentai. Tada ne tik pedagogai, bet ir socialiniai darbuotojai moko įgūdžių tėvus, kad vaikas jų namuose augtų saugus ir laimingas“, - įsitikinusi A. Landsbergienė.
Regis, per daug Lietuvoje remiamasi vienos pusės istorijomis, kurių antra pusė paaiškėja daug vėliau ir daug tyliau. Be to dar kartą parodoma, ko trūksta Lietuvoje, kad čia vaikams iš tiesų būtų gera augti ir gyventi.
