Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Geriau padiskutuokime apie tai:
------------------------------------------------------------------
ŽYDŲ VERSLO ETIKA arba KAM ŽYDUI REIKALINGI PINIGAI?
Giedrius Drukteinis
Žydai visada buvo kitokie verslininkai, nei mes. Jie nėra didesni ar mažesni sukčiai už mus, nėra jie ir protingesni, tačiau turbūt niekas neprieštarautų teiginiui, kad žydai geriau, nei mes moka pakreipti bet kurį verslą sau naudinga kryptimi. Jie visada buvo geresni pardavėjai, nei mes, ir pagrindinius marketingo principus žydai įsisavino dar prieš kelis tūkstančius metų.
Mūsų folklore daug yra priežodžių žydo-verslininko tema: “draugaukime kaip broliai, bet rokuokimės kaip žydai”, “apgaus kaip žydas”, “skaičiuoja kaip žydas”, “jei suvarei žydą į ožio ragą, bus pasaulio pabaiga arba karas” () ir t.t.
Lietuvio sąmonėje “žydo-apgaviko” stereotipas formavosi ištisus šimtmečius, tačiau greičiausiai tai yra tiesiog alkanųjų požiūrio į sočiuosius pasekmė. Kaip ir dabar į turtinguosius lietuvius dauguma žiūri su įtarimu, kad jų turtas įgytas nešvariu būdu, taip ir žydų sukauptas turtas dažniausiai buvo vertinamas kaip prisiplėštas krikščionių sąskaita.
Tačiau, kaip žinia, visi stereotipai atsiranda iš nežinojimo. Gandai apie žydų niekinantį požiūrį į krikščionis, prievolę apgauti kitatautį būtent sąlygoti gandų, ir terminas “žydų verslo etika” dažnam gali sukelti tik ironišką šypseną. Tačiau žydiškas solidarumas ir parama vėlgi dažnam lietuviui yra deklaruotinas, tačiau praktiškai neįgyvendinamas dalykas. Kaip bebūtų keista, tačiau bene pusė mūsų gyvenimo tradicijų ir moralinių nuostatų (tarp jų ir Konstitucija) yra istoriškai perimta būtent iš žydų mokymo. Ir išmokti iš jų mes galime ir turime dar daug ko.
(...)
ISTORINIS TREMTIES ASPEKTAS
(.................)
LABDARA - CDAKA
...
Terminas “cdaka” hebrajų kalboje reiškia “teisingumas”, tačiau dažniausiai verčiamas kaip “labdara”.
Teisingi žmogaus poelgiai – esminė judaizmo mokymų taisyklė. Talmudas mokė “'cdaka' lygi visems priesakams kartu paėmus”. Vertinant iš judaizmo pozicijų, duodantis “cdaką” žmogus elgiasi teisingai, neduodantis – neteisingai. Labdaros nedavimas judaizmo požiūriu reiškia ne vien moralinį nuopolį, bet tiesiog įstatymo pažeidimą.
Tora prisakė kas trejus metus atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams, ir atitinkamą procentą – kasmet. Tremties laikais Talmudas prisakė žydams kasmet atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams ir neturtingiems tautiečiams paremti. Krikščioniškose visuomenėse buvo bandymų įvesti panašų – bažnytinės dešimtinės mokestį, tačiau iki mūsų dienų jo realiai neišliko. Žydų bendrijos “cdakos” dydį nustatydavo tokiu pat principu, kaip ir vyriausybės - mokesčius.
...
Nežydų visuomenėje ar bendruomenėse labdaros davimas yra dažniausiai egoistinis aktas, ir tenka pripažinti, kad dauguma žmonių mažiau galvoja apie aplinkinių reikmes, nei apie savo jausmus (dažniausiai visas septynias nuodemes). Todėl ir Tora, ir Talmudas tiesiog įsako atiduoti dešimtadalį savo pajamų “iš visos širdies”, nes jei viskas priklausytų tik nuo mūsų jausmų, labdaros reikėtų laukti labai ilgai. Talmudas sako – “duok dešimtadalį, ir jei tavo širdis džiaugsis, puiku. Geras darbas padarytas”.
Tai, kad judaizmas “cdaką” vertina kaip mokestį, o ne savanorišką veiksmą, įrodo tai, kad daugumoje žydų bendruomenių duomenų atvirumas apie suteiktą labdarą yra prieinamas bendruomenės nariams. Visais atvejais skaidrumas verčia žmonės elgtis są-žiningiau.
Labdara yra ypač svarbi žydų verslo etikos dalis, tačiau labdaringumas niekada nebuvo ir nėra pagrindas verslo operacijoms.
...
PASKOLOS UŽ DYKĄ
Viduramžiais krikščionių manymu turbūt nebuvo tipiškesnio žydų užsiėmimo, kaip palūkaninkavimas, netgi tarybiniuose istorijos vadovėliuose adinamas “lupininkavimu”.
Iš pradžių tai nebuvo išimtinai žydų verslas. Palūkaninkavimas turi ilgą istoriją. Ankstyvosios pasaulio religijos ir jų kodeksai jo nedraudė. Atlyginimas už skolinamus daiktus buvo praktikuojamas jau šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Tačiau krikščioniškoje Europoje sustiprėjus nuostatai smerkti pasipelnymą bet kokia forma, nuo 1179 metų specialiu popiežiaus potvarkiu visi palūkininkai buvo eskomunikuojami. Vis dėlto paskolos buvo būtinos, pavyzdžiui, karo žygiams finansuoti, ir krikščioniškoji visuomenė rado “nekrikštus”, kuriems užsiimti šia veikla nedraudė joks Naujasis Testamentas. Taip žydai užsivertė sau ant pečių palūkaninkavimo naštą, kuri ateityje ne tik padėjo suklestėti daugeliui žydų bankininkų šeimų, bet ir tapo naujų persekiojimų priežastimi.
Pagal Torą, paskola nėra verslo veiksmas, ir tai nėra investicija Paskola yra tiesiog labdaros aktas, ir už tai, privalo visada grąžinti. Toros “micvos” reguliuoja ir pinigines transakcijas tarp žydų, iš kurių pati garsiausia – draudimas mokėti ir imti “ribitą” (procentus). Tačiau šios “micvos” turi daug niuansų.
Senovės žydų požiūriu, gauti piningų iš turimų pinigų esą ne daugiau nei mažiau gėdinga nei pelnytis iš turimos žemės, būsto ar kitos prekės. Palūkanos neturi nieko negarbingo, tačiau sandėris be palūkanų turi būti paliekamas tam, kam privaloma rodyti ypatingą širdies gerumą , kaip pvz., vargstančiam tikėjimo broliui.
Išėjimo knygoje parašyta: “Jei paskolinsi pinigų beturčiui iš mano tautos, kuris su tavimi gyvena, nespausi kaip plėšikas ir palūkanomis neapsunkinsi”. Kunigų knyga sako: ”Neimsi iš savo brolio palūkanų daugiau nei davei”. Pakartotas Įstatymas patikslina: ‘Neimsi iš brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį kitą dalyką, bet iš svetimo; savo gi broliui paskolinsi be palūkanų”.
Anot P.Johnsono, “žydus saistė religinis įstatymas, draudžiąs skolinti už procentus tarpusavyje, bet leidžiantis tai daryti pašaliečiams. Sumanyta ši nuostata tam, kad apgintų ir padėtų išlaikyti draugėje skurdžią bendruomenę, kurios pagrindinis tikslas buvo kolektyvinis išlikimas.”
Taip žydai nustatė dvigubą piniginių santykių standartą – žydams ir nežydams. Daugelyje žydų bankų Izraelyje ir kitur kabo skebimai, jog sudarant paskolų sandėrius bus vadovaujamsi religiniais įstatymais.
Tačiau Toros draudimas žydams imti atlygį (procentus) iš žydų iš esmės buvo sukurtas tais laikais, kai žydai daugiausiai vertėsi žemdirbyste, ir pinigų ar jų skolinimosi poreikis buvo labai mažas. Vystantis ekonomikai pinigai buvo pradėti vertinti taip pat kaip ir kita nuosavybė, ir daugelis nenorėjo jų skolinti be atitinkamo atlygio. Taip atsirado teisinė dviprasmybė, kurios dar ir šiandien laikosi judėjai ortodoksai. Kreditorius tampa verslo partneriu ir gauna mokestį už kreditą (didesnį už skolinamą sumą) kaip savo verslo dalį. Tačiau jis tampa atsakingu ir už nuostolius, jei verslas neneša pelno.
Ši teisinė fikcija, žydų teisėje žinoma kaip “leidimas verslui” taikoma tik teikiant kreditą turtingiem žmonėms. Duodant paskolą vargšams ar nepasiturintiems, procentai draudžiami bet kokia forma. Žydų bendruomenėse veikia dažniausiai ortodoksų valdomi “beprocentiniai teismai-iždai”, kuriame neturtingi žmonės gali pasiimti paskolą, kurią grąžina be procentų. Šie “teismai-iždai” užsiima ne vien paskolų išdavimu, bet ir kita labdaringa veikla iš “cdakomis” surinktų lėšų – ligonių lankymas ir rūpinimasis, vargšų laidotuvės, mokslai ir t.t. Talmudas teigia, kad už “gerus darbus” Dievas apdovanos žmgų vieną kartą šiame gyvenime, ir antrą kartą – aname pasaulyje.
“Micva” skolinti pinigus yra netgi svarbesnė už “micvą” duoti “cdaką”, nes bet kuris asmuo jaučiasi nepatogiai, gaudamas labdarą ar išmaldą, skolinantis išlaikomas asmeninis orumas.
Talmude yra aprašomos ištisos skolinimo procedūros. Gana dviprasmiška tai, kad skolintojas turi visada teisę reikalauti atitinkamos garantijos, kad skola bus grąžinta. Jei garantijos nepateikiamos, kreditorius pinigų gali ir neskolinti, netgi jei skolintojas yra vargšas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Talmudas skatina visus verslo reikalus tvarkyti “dangaus vardu”. Jei paskolos prašo du žmonės, pirmenybė teikiama vargingesniajam. Kaip paprastai, pirmenybė teikiama giminaičiui, tačiau tik tuo atveju, jei kreditorius skolina savo pinigus. Jei kreditorius skolina iš visuomeninių fondų, pirmenybė paskolą teikti giminaičiais yra uždrausta. Iš kitos pusės, jei giminatitis yra turtingas, o kitas prašytojas – vargšas, būtent jis turi pirmumo teisę. Taip pat žinant, kad giminatitis gali pasikolinti iš kito, o kitas prašytojas – ne, kreditorius privalo padėti vargšui, net jeigu ir giminatis yra varšgas. Jei į kreditorių kreipiasi keli žmonės, iš kurių vienam reikia labai didelė suma, kurią paskolinus neišeis paskolinti kitiems prašytojams, skatinama verčiau duoti kelias mažesnes paskolas visiems prašytojams. Jei didelės sumos prašytojui pinigų reikia išvengti bankroto, o kitiems prašytojams – tik sustiprinti savo verslo reikalus, visi pinigai turi būti skirti tam, kuriam gresia bankrotas. Jei kreditorius pažadėjo paskolinti, draudžiama persigalvoti.
Bet kuriuo atveju, viskas yra Dievo valioje.
Talmude yra pateikta istorija apie rabiną Baalą Šem Tovą, sykį keliavusi su vežiku į kitą miestą. Pakelyje vežikas sustojo užsinorėjęs pasiskinti šalia kelio kažkieno lauke augančių vaisių. Jis paprašė rabino įspėti, jei kas nors artinsis ir pamatys jį taip darant. Kai tik vežiko ranka išsitiesė link vaisiaus, Šem Tovas sušuko “mus mato, mus mato”. Išsigandęs vežikas parskuodė atgal, tačiau nieko aplink nebuvo nė gyvos dvasios. “Kodėl taip padarei?” – paklausė vežikas. Ir Baal Šem Tovas ištiesęs pirštą į dangų pasakė: “Iš tiesų yra Tas, kuris visada mato”.
(c) Giedrius Drukteinis, 2006. Visos teisės saugomos
------------------------------------------------------------------
ŽYDŲ VERSLO ETIKA arba KAM ŽYDUI REIKALINGI PINIGAI?
Giedrius Drukteinis
Žydai visada buvo kitokie verslininkai, nei mes. Jie nėra didesni ar mažesni sukčiai už mus, nėra jie ir protingesni, tačiau turbūt niekas neprieštarautų teiginiui, kad žydai geriau, nei mes moka pakreipti bet kurį verslą sau naudinga kryptimi. Jie visada buvo geresni pardavėjai, nei mes, ir pagrindinius marketingo principus žydai įsisavino dar prieš kelis tūkstančius metų.
Mūsų folklore daug yra priežodžių žydo-verslininko tema: “draugaukime kaip broliai, bet rokuokimės kaip žydai”, “apgaus kaip žydas”, “skaičiuoja kaip žydas”, “jei suvarei žydą į ožio ragą, bus pasaulio pabaiga arba karas” () ir t.t.
Lietuvio sąmonėje “žydo-apgaviko” stereotipas formavosi ištisus šimtmečius, tačiau greičiausiai tai yra tiesiog alkanųjų požiūrio į sočiuosius pasekmė. Kaip ir dabar į turtinguosius lietuvius dauguma žiūri su įtarimu, kad jų turtas įgytas nešvariu būdu, taip ir žydų sukauptas turtas dažniausiai buvo vertinamas kaip prisiplėštas krikščionių sąskaita.
Tačiau, kaip žinia, visi stereotipai atsiranda iš nežinojimo. Gandai apie žydų niekinantį požiūrį į krikščionis, prievolę apgauti kitatautį būtent sąlygoti gandų, ir terminas “žydų verslo etika” dažnam gali sukelti tik ironišką šypseną. Tačiau žydiškas solidarumas ir parama vėlgi dažnam lietuviui yra deklaruotinas, tačiau praktiškai neįgyvendinamas dalykas. Kaip bebūtų keista, tačiau bene pusė mūsų gyvenimo tradicijų ir moralinių nuostatų (tarp jų ir Konstitucija) yra istoriškai perimta būtent iš žydų mokymo. Ir išmokti iš jų mes galime ir turime dar daug ko.
(...)
ISTORINIS TREMTIES ASPEKTAS
(.................)
LABDARA - CDAKA
...
Terminas “cdaka” hebrajų kalboje reiškia “teisingumas”, tačiau dažniausiai verčiamas kaip “labdara”.
Teisingi žmogaus poelgiai – esminė judaizmo mokymų taisyklė. Talmudas mokė “'cdaka' lygi visems priesakams kartu paėmus”. Vertinant iš judaizmo pozicijų, duodantis “cdaką” žmogus elgiasi teisingai, neduodantis – neteisingai. Labdaros nedavimas judaizmo požiūriu reiškia ne vien moralinį nuopolį, bet tiesiog įstatymo pažeidimą.
Tora prisakė kas trejus metus atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams, ir atitinkamą procentą – kasmet. Tremties laikais Talmudas prisakė žydams kasmet atiduoti dešimtadalį savo pajamų vargšams ir neturtingiems tautiečiams paremti. Krikščioniškose visuomenėse buvo bandymų įvesti panašų – bažnytinės dešimtinės mokestį, tačiau iki mūsų dienų jo realiai neišliko. Žydų bendrijos “cdakos” dydį nustatydavo tokiu pat principu, kaip ir vyriausybės - mokesčius.
...
Nežydų visuomenėje ar bendruomenėse labdaros davimas yra dažniausiai egoistinis aktas, ir tenka pripažinti, kad dauguma žmonių mažiau galvoja apie aplinkinių reikmes, nei apie savo jausmus (dažniausiai visas septynias nuodemes). Todėl ir Tora, ir Talmudas tiesiog įsako atiduoti dešimtadalį savo pajamų “iš visos širdies”, nes jei viskas priklausytų tik nuo mūsų jausmų, labdaros reikėtų laukti labai ilgai. Talmudas sako – “duok dešimtadalį, ir jei tavo širdis džiaugsis, puiku. Geras darbas padarytas”.
Tai, kad judaizmas “cdaką” vertina kaip mokestį, o ne savanorišką veiksmą, įrodo tai, kad daugumoje žydų bendruomenių duomenų atvirumas apie suteiktą labdarą yra prieinamas bendruomenės nariams. Visais atvejais skaidrumas verčia žmonės elgtis są-žiningiau.
Labdara yra ypač svarbi žydų verslo etikos dalis, tačiau labdaringumas niekada nebuvo ir nėra pagrindas verslo operacijoms.
...
PASKOLOS UŽ DYKĄ
Viduramžiais krikščionių manymu turbūt nebuvo tipiškesnio žydų užsiėmimo, kaip palūkaninkavimas, netgi tarybiniuose istorijos vadovėliuose adinamas “lupininkavimu”.
Iš pradžių tai nebuvo išimtinai žydų verslas. Palūkaninkavimas turi ilgą istoriją. Ankstyvosios pasaulio religijos ir jų kodeksai jo nedraudė. Atlyginimas už skolinamus daiktus buvo praktikuojamas jau šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Tačiau krikščioniškoje Europoje sustiprėjus nuostatai smerkti pasipelnymą bet kokia forma, nuo 1179 metų specialiu popiežiaus potvarkiu visi palūkininkai buvo eskomunikuojami. Vis dėlto paskolos buvo būtinos, pavyzdžiui, karo žygiams finansuoti, ir krikščioniškoji visuomenė rado “nekrikštus”, kuriems užsiimti šia veikla nedraudė joks Naujasis Testamentas. Taip žydai užsivertė sau ant pečių palūkaninkavimo naštą, kuri ateityje ne tik padėjo suklestėti daugeliui žydų bankininkų šeimų, bet ir tapo naujų persekiojimų priežastimi.
Pagal Torą, paskola nėra verslo veiksmas, ir tai nėra investicija Paskola yra tiesiog labdaros aktas, ir už tai, privalo visada grąžinti. Toros “micvos” reguliuoja ir pinigines transakcijas tarp žydų, iš kurių pati garsiausia – draudimas mokėti ir imti “ribitą” (procentus). Tačiau šios “micvos” turi daug niuansų.
Senovės žydų požiūriu, gauti piningų iš turimų pinigų esą ne daugiau nei mažiau gėdinga nei pelnytis iš turimos žemės, būsto ar kitos prekės. Palūkanos neturi nieko negarbingo, tačiau sandėris be palūkanų turi būti paliekamas tam, kam privaloma rodyti ypatingą širdies gerumą , kaip pvz., vargstančiam tikėjimo broliui.
Išėjimo knygoje parašyta: “Jei paskolinsi pinigų beturčiui iš mano tautos, kuris su tavimi gyvena, nespausi kaip plėšikas ir palūkanomis neapsunkinsi”. Kunigų knyga sako: ”Neimsi iš savo brolio palūkanų daugiau nei davei”. Pakartotas Įstatymas patikslina: ‘Neimsi iš brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį kitą dalyką, bet iš svetimo; savo gi broliui paskolinsi be palūkanų”.
Anot P.Johnsono, “žydus saistė religinis įstatymas, draudžiąs skolinti už procentus tarpusavyje, bet leidžiantis tai daryti pašaliečiams. Sumanyta ši nuostata tam, kad apgintų ir padėtų išlaikyti draugėje skurdžią bendruomenę, kurios pagrindinis tikslas buvo kolektyvinis išlikimas.”
Taip žydai nustatė dvigubą piniginių santykių standartą – žydams ir nežydams. Daugelyje žydų bankų Izraelyje ir kitur kabo skebimai, jog sudarant paskolų sandėrius bus vadovaujamsi religiniais įstatymais.
Tačiau Toros draudimas žydams imti atlygį (procentus) iš žydų iš esmės buvo sukurtas tais laikais, kai žydai daugiausiai vertėsi žemdirbyste, ir pinigų ar jų skolinimosi poreikis buvo labai mažas. Vystantis ekonomikai pinigai buvo pradėti vertinti taip pat kaip ir kita nuosavybė, ir daugelis nenorėjo jų skolinti be atitinkamo atlygio. Taip atsirado teisinė dviprasmybė, kurios dar ir šiandien laikosi judėjai ortodoksai. Kreditorius tampa verslo partneriu ir gauna mokestį už kreditą (didesnį už skolinamą sumą) kaip savo verslo dalį. Tačiau jis tampa atsakingu ir už nuostolius, jei verslas neneša pelno.
Ši teisinė fikcija, žydų teisėje žinoma kaip “leidimas verslui” taikoma tik teikiant kreditą turtingiem žmonėms. Duodant paskolą vargšams ar nepasiturintiems, procentai draudžiami bet kokia forma. Žydų bendruomenėse veikia dažniausiai ortodoksų valdomi “beprocentiniai teismai-iždai”, kuriame neturtingi žmonės gali pasiimti paskolą, kurią grąžina be procentų. Šie “teismai-iždai” užsiima ne vien paskolų išdavimu, bet ir kita labdaringa veikla iš “cdakomis” surinktų lėšų – ligonių lankymas ir rūpinimasis, vargšų laidotuvės, mokslai ir t.t. Talmudas teigia, kad už “gerus darbus” Dievas apdovanos žmgų vieną kartą šiame gyvenime, ir antrą kartą – aname pasaulyje.
“Micva” skolinti pinigus yra netgi svarbesnė už “micvą” duoti “cdaką”, nes bet kuris asmuo jaučiasi nepatogiai, gaudamas labdarą ar išmaldą, skolinantis išlaikomas asmeninis orumas.
Talmude yra aprašomos ištisos skolinimo procedūros. Gana dviprasmiška tai, kad skolintojas turi visada teisę reikalauti atitinkamos garantijos, kad skola bus grąžinta. Jei garantijos nepateikiamos, kreditorius pinigų gali ir neskolinti, netgi jei skolintojas yra vargšas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Talmudas skatina visus verslo reikalus tvarkyti “dangaus vardu”. Jei paskolos prašo du žmonės, pirmenybė teikiama vargingesniajam. Kaip paprastai, pirmenybė teikiama giminaičiui, tačiau tik tuo atveju, jei kreditorius skolina savo pinigus. Jei kreditorius skolina iš visuomeninių fondų, pirmenybė paskolą teikti giminaičiais yra uždrausta. Iš kitos pusės, jei giminatitis yra turtingas, o kitas prašytojas – vargšas, būtent jis turi pirmumo teisę. Taip pat žinant, kad giminatitis gali pasikolinti iš kito, o kitas prašytojas – ne, kreditorius privalo padėti vargšui, net jeigu ir giminatis yra varšgas. Jei į kreditorių kreipiasi keli žmonės, iš kurių vienam reikia labai didelė suma, kurią paskolinus neišeis paskolinti kitiems prašytojams, skatinama verčiau duoti kelias mažesnes paskolas visiems prašytojams. Jei didelės sumos prašytojui pinigų reikia išvengti bankroto, o kitiems prašytojams – tik sustiprinti savo verslo reikalus, visi pinigai turi būti skirti tam, kuriam gresia bankrotas. Jei kreditorius pažadėjo paskolinti, draudžiama persigalvoti.
Bet kuriuo atveju, viskas yra Dievo valioje.
Talmude yra pateikta istorija apie rabiną Baalą Šem Tovą, sykį keliavusi su vežiku į kitą miestą. Pakelyje vežikas sustojo užsinorėjęs pasiskinti šalia kelio kažkieno lauke augančių vaisių. Jis paprašė rabino įspėti, jei kas nors artinsis ir pamatys jį taip darant. Kai tik vežiko ranka išsitiesė link vaisiaus, Šem Tovas sušuko “mus mato, mus mato”. Išsigandęs vežikas parskuodė atgal, tačiau nieko aplink nebuvo nė gyvos dvasios. “Kodėl taip padarei?” – paklausė vežikas. Ir Baal Šem Tovas ištiesęs pirštą į dangų pasakė: “Iš tiesų yra Tas, kuris visada mato”.
(c) Giedrius Drukteinis, 2006. Visos teisės saugomos
Manau, kad tarp lietuviu antisemitu yra nedaug. Dauguma musu esame antisionistai, kurie juokiames is sionistu pasiputimo ir saves aukstinimo nors gal ir tai darome per mazai, pavyzdziui neuzkertam kelio i Lietuva Zuroffui, isiveliam i zaidimus del seniai parduotu ir atligintu zydu kapiniu ir t.t..
"Juk tai kone atviri fašistiniai kliedesiai, bet pavojaus varpais niekas neskambino."
Žiūrėk, kad TAU, Donski, varpais nepaskambintų. ;)
Žiūrėk, kad TAU, Donski, varpais nepaskambintų. ;)
keista kad banderlogas jau nepuola autorius
vel prabunda L.Donskio genijus. sekmes
Donskis ir co. eilinį kartą pasirodo esą uždaro ratelio nariais, nematančiais realybės. Deja 2/3 tautos yra proletariatas humorą suprantantis tiesmukai. Iš tikro bukoką, provokacijų ir brutalumo ištroškusį jaunimą pelikų "bajeriai" skatina smurtauti. Viskas eilinį kartą yra daug paprasčiau. Man asmeniškai jų humoras apskritai yra šlykštus ir nesuprantamas. Jau nuo tų laikų, kai teko paklausyti pirmųjų jų įrašų, kuriuose be šlykščiausių rusiškų keiksmažodžių nieko nebuvo. O gal Donskiui jų neteko girdėti? Ar ir jie tebuvo "gera" provokacija? Nesuprantu aš tų "bajerių" esmės. Aš pats esu tolerantiškas, nei žydai, nei gėjai ir net rusai man gyventi netrukdo. O tie, kuriems trukdo tokį humora supranta kaip pasityčiojimą iš žydų o ne iš jų.
Sionistai tai zydu fasistai.
Šiaip.Esmė čia yra kitur.Rusų kalboje žodis жид reiškia blogą žmogų(ta tauta ten vadinama žodžiu евреи ). Prieškariu literatūroje ta tauta buvo vadinama izraelitais ir ar žodis žydai nėra perimtas iš rusų su minėta prasme ? Tokiu atveju tuos netikėlius įvairiai pajuokti yra teigiamas dalykas,o ne atvirkščiai.
Laikas donskius vyti iš Lietuvos - kiek jie gali protą knisti tom pačiom nesąmonėm ?
viskas simtu procentu teisingai. tik va problema, kad labai didele, gal net didzioji visuomenes dalis tokio humoro nesupranta, priima tai uz gryna piniga ir mieliau renkasi "Nosi" arba "Ambrozija". del to labai gaila, taciau Ramanauskas su Sapausku del tautieciu bukumo nekalti.
Didžiausia grėsmė šaliai? Ar viso labo tik juokinga pelytė?