2010 metais vyko kova. Joje nebuvo net priešų. Faktiškai tai buvo ne kova, o taika. Taikus kalbėjimas.
Visus metus rašiau ir kalbėjau apie du neegzistuojančius, bet būtinus dalykus.
Pradėjau nuo pramoginės literatūros. Stebėjausi, kodėl Lietuvoje jos nėra. Aiškinausi, kodėl jos nebuvo. Aiškinau, ką reikia daryti, kad ji atsirastų.
Ginčijausi su tais keliais klausytojais, kurie sutiko ginčytis. Jiems įrodinėjau, kad literatūros funkcija yra skaitytojo hedonizmo – su emociniu hedonizmu imtinai – patenkinimas, kad literatūrai istorinis kontekstas neduoda jokios papildomos vertės.
Stebėjausi, kodėl švedai, norvegai, islandai ir net suomiai sugeba parašyti istoriją (ir sėkmingai ją parduoti ir saviems, ir svetimiems), o mes įstengiame tik aprašinėti savo ir svetimas patirtis, moralizuoti arba paaiškinti, kaip elgtis virtuvėje. Visa tai truko pusmetį, kol manęs nepaprašė liautis, nes tema neturi jokių perspektyvų.
Kaip jie klydo! Baigiantis metams „Baltų lankų“ leidykla pasiūlė įvertinti leidyklos paskelbto moksleivių detektyvų konkursui atsiųstus rašinius.
Skaičiau ir nuoširdžiai pramogavau. Gimnazistai konkursui pateikė kelias dešimtis apysakų, kuriose radau visus detektyvo elementus: publicistinį, dokumentinį, ironišką, klasikinį. Siužetai susukti šauniai, keliose apysakose autoriai sėkmingai juokauja. Humoras lietuvių literatūroje!?
Konkursantų darbų skaitymas metų pabaigą pavertė literatūriniu malonumu. Ir tai vadinu pergale kovoje, kurios nebuvo. Jaunieji rašytojai ateina su lengvomis (bet ne tuščiomis) galvomis, jie pasiruošę žaisti, juokauti, minti mįsles.
Prognozuoju, kad 2011 metų pabaigoje, prasidedant kalėdiniam pirkimų bumui, knygynuose atsiras bent trys sąžiningos ir meistriškai suregztos pramoginės knygos – gal detektyvas, trileris ar nuotykių romanas. O tai trigubai daugiau nei tokių knygų buvo šįmet. Ir tas knygas mes noriai pirksime.
Antra svarbia tuštumos kova tapo tylūs mūšiai lietuviško meno rinkoje. Šiuo metu tėra vienas meno dalyvis, skelbiantis lietuviškos dailės paklausos kainas – Vilniaus aukcionas.
2010 metais aiškinau, kalbėjau ir rašiau, kad meno rinka turi būti matomiausia rinka iš visų egzistuojančių. Kalbant apie meną, privalu kalbėti pinigus. Nes meno pinigai yra pramoginiai finansai. Jie, meno pinigai, įdomūs publikai.
Kita būtina meno rinkos funkcionavimo sąlyga – gera istorija. Tokiam pasakojimui naudinga viskas. Pavyzdžiui, nacionalinės šiuolaikinės dailės vienas vertingumo kriterijų yra kūrinių padirbinėjimas.
Metų pabaigoje viena tokia istorija beveik galėjo atsirasti. Vilniaus aukcionui kolekcionierius atnešė Raimundo Sližio paveikslą. Darbo, kurio autorystės dailininkas oficialiai atsisakė, ir parašė raštą LATGA'ai.
Kodėl atsisakė? Ar tai padirbinys? Bet kodėl demaskuoti pasirinktas toks sudėtingas kelias? O gal tai nesėkmingas darbas? Tuomet viskas tampa dar įdomiau. Tai galėjo tapti tobula rinkodaros istorija, naudinga ir kūrėjo palikimui, ir R. Sližio kūrybos kolekcionieriams, ir pačiai rinkai. Deja, netapo.
Kolekcionieriai standartiškai paburbėjo ir paveikslas buvo civilizuotai išimtas iš aukciono. Jokio žaidimo, jokios intrigos. Prognozuoju, kad kitąmet pakitimų nebus. Neatsiras lietuviško meno padirbinėtojų. Nebent optimistiniuose moksleivių detektyvuose.
