Vienas piketuotojų Sakalas Gorodeckis priminė, kad jo tėvas Stasys Gorodeckis su J. Noreika kartu kūrė prieš sovietų okupaciją kovojusią organizaciją – Lietuvių Tautinę Tarybą, posėdžiavo Mokslų akademijos bibliotekos pastate 1945-aisiais.
„Tad dabartinis Vilniaus meras surengė eilinį spjūvį istorinei Vilniaus atminčiai. Jis įsidrąsino po pulkininko Kazio Škirpos alėjos pervadinimo, kuris dar nėra įsiteisėjęs“, – BNS sakė S. Gorodeckis.
Tuo metu Lietuvos žydų bendruomenės Faina Kukliansky vadovė mero sprendimą, sakydama, kad tai, kiek J. Noreika – generolas Vėtra yra padaręs žalos Lietuvos žydams, „neleidžia sveikas protas, etika ir istorinis teisingumas tokį asmenį pagerbti garbės lenta“.
Vis dėlto tiek žydų bendruomenė, tiek protestuojantieji kritikavo savivaldybę, kad lenta nuimta paslapčia, šeštadienio naktį.
„Stebina tai, kad, tikriausiai,baimės akys pilnos, lentos nukabinimas vyko naktį, skubotai, „Grindos“ darbininkai sugadino pastato plytas, kiek man žinoma, su Vrublevskių bibliotekos direktoriumi tai nebuvo derinta. Tai įrodo, kad jis bijo atviros visuomenės reakcijos“, – BNS sakė S. Gorodeckis.
F. Kukliansky bendruomenės vardu sakė esanti dėkinga merui.
„Sprendimą vertinu teigiamai, bet būtų jis kur kas geresnis, jei nereikėtų naktį nuiminėti tos lentos, kad būtų galima padaryti atvirai, nesibijant žmonių, kurie nesupranta, kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metais ir dėl ko nereikia generolui Vėtrai garbės ženklų statyti nežiūrint į tai, kad jis kovojo už Lietuvos nepriklausomybę – šito mes niekad neginčijame“, – tvirtino ji.
R. Šimašius komentare BNS sako priėmęs sprendimą dėl to, jog nepaisant pastangų kovoje prieš Lietuvos priešus, J. Noreika „elgėsi nepateisinamai „prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti”.
Matydama protestus, neigiamus komentarus viešojoje erdvėje, F. Kukliansky sako, kad daugelis nežino, kas buvo ši minima „izoliacija“.
„Jei žmogus nesupranta, kas yra izoliacija, tegu jis pasiima penkias-šešias šeimas, išsikelia iš savo buto, persikelia gyventi į kambariuką ir tai vadinsis Žydų izoliacija arba geto įkūrimas. Tegu jis atiduoda visus savo daiktus, tai vadinsis „žydų turto apskaitymu“. Tegul pabando patys tą išgyventi. O paskui, jei lieki gyvas, iškeliauji į koncentracijos stovyklą“, – kalbėjo ji.
Yra apie ką pagalvoti, ir apie toleranciją, ir apie kitus, kad ir labai skausmingus Lietuvos istorijos momentus.
Yra apie ką pagalvoti ir gerai pasverti kiekvieną poelgį. Visi pamąstykim.
