LR Seimas mėgina priimti Pilietybės įstatymo pataisas, kuriomis būtų įteisinta galimybė išlaikyti Lietuvos pilietybę visiems asmenims, tapusiems kitų ES ir NATO šalių piliečiais.
Įstatymo pataisos svarstomos moralinio ir psichologinio spaudimo Seimui sąlygomis, pasitelkiant atvirą demagogiją, šiurkščiai iškraipant svarstomo klausimo esmę ir klaidinant visuomenę.
Svetur gyvenantys ir kitų valstybių pilietybę savanoriškai pasirenkantys asmenys, kurie tik dėl to praranda Lietuvos pilietybę, nepagrįstai vaizduojami kaip „neteisingumo“ aukos. Melagingai įrodinėjama, kad šitaip iš jų tariamai atimama prigimtinė teisė į Lietuvos pilietybę nutylint, jog visi šie asmenys šios teisės atsisakė patys, sąmoningai ir savo noru pasirinkdami kitos valstybės pilietybę.
Visuomenei atkakliai peršama mintis, jog galimybė išsaugoti dvigubą pilietybę padėtų išlaikyti svetur išvykusių asmenų ryšį su Tėvyne ir net tautinį tapatumą.
Demagogiškai teigiama, kad kitos valstybės pilietybę pasirinkę, bet formaliai turintys Lietuvos pilietybę asmenys galėtų būti naudingesni savo tautai ir valstybei.
Šalies visuomenė yra sąmoningai apgaudinėjama melagingai teigiant, jog dvigubos pilietybės įteisinimas yra visuotinai paplitusi ir kone masinė tarptautinė praktika, nors iš tikrųjų tokią pilietybę ribotai toleruoja tik kai kurios šalys. Tačiau ir jose masinė dviguba pilietybė, visiškai atsaistyta nuo bet kokių asmens įsipareigojimų valstybei, įstatymiškai nėra skatinama.
Didžiulė Lietuvos gyventojų emigracija yra nacionalinio masto nelaimė, už kurią atsakingos visos lig šios šalį valdžiusios politinės jėgos ir vyriausybės. Tokio masto emigracija kelia tiesioginį pavojų tautos ir valstybės egzistavimui ir yra daugybės šalies gyventojų asmeninių nelaimių ir net tragedijų priežastis.
Emigracijos reiškinį ir jos padarinius būtina vertinti blaiviai ir sąžiningai. Negalima beatodairiškai kaltinti ar smerkti tų žmonių, kurie emigranto dalią pasirinko ne savo noru, o verčiami būtinybės ir neturėdami kitokio pasirinkimo. Tačiau gyvenimas svetur savaime nėra pagrindas priimti kitos šalies pilietybę. Tai darantys asmenys turėtų atsakingai apmąstyti ir pasverti tokio žingsnio padarinius, vienas iš kurių yra ankstesnės pilietybės praradimas. Jie turėtų suvokti ir sąžiningai pripažinti, kad neturi teisės reikalauti, kad jiems būtų išsaugota ir Lietuvos pilietybė.
Dvigubos pilietybės masinis įteisinimas nepriimtinas dėl moralinių, politinių, teisinių ir socialinių priežasčių. Įteisinus dvigubą pilietybę rastųsi dvi nelygiaverčių Lietuvos piliečių kategorijos: asmenys, nuolatos vykdantys valstybės piliečio pareigas, ir asmenys, faktiškai besinaudojantys tik valstybės piliečio teisėmis. Neretai pateikiamas argumentas, kad tokie asmenys taip pat padeda savo valstybei materialiai remdami čia gyvenančias šeimas ir artimuosius, yra niekinis, nes tą patį daro ir šalyje gyvenantys piliečiai, kurie savo valstybei dar moka ir mokesčius. Savanoriška ir privati išvykusiųjų materialinė parama savo šeimoms ir nuolatinis privalomas pareigų savo valstybei vykdymas yra visiškai skirtingos ir net nelygintinos asmens ryšio su valstybe formos.
Antrąją, „atsarginę“ Lietuvos pilietybę turintys asmenys išsaugotų politines teises, tarp jų – balsavimo teisę. Tokios teisės turėjimas reikštų, kad svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus spręstų ir sprendžiamojo balso teisę turėtų ne tik joje nuolatos gyvenantys piliečiai, bet su valstybe menkai susiję, realiai jai niekuo neįsipareigoję ir nuo jos reikalų faktiškai atitrūkę asmenys. Tokiomis sąlygomis autentiška valstybės piliečių politinės valios raiška ir jos tinkamas atstovavimas tampa iš principo neįmanomi. Jie gali būti ne tik iškreipti, bet tapti šalies politinio nestabilumo priežastimi ir grėsmių pačiai valstybei šaltiniu.
Juridiškai įtvirtinus dvigubą pilietybę, būtų šiurkščiai pažeisti pamatiniai teisinės valstybės principai. Būtų neįmanoma realiai įgyvendinti visų piliečių lygiateisiškumo principo, nes tokį lygiateisiškumą būtų įmanoma laiduoti tik nepagrįstai privilegijuojant kitos šalies pilietybę turinčius asmenis. Teisės, kuriomis naudotųsi piliečio pareigų nevykdantys asmenys, galėtų egzistuoti ir būti įgyvendinamos tik kaip nepelnytos privilegijos, diskriminuojančios šalyje nuolat gyvenančius ir visas pareigas valstybei vykdančius piliečius.
Dvigubos pilietybės įteisinimas lėtintų ir stabdytų Lietuvos valstybės ekonominę ir socialinę raidą, nes tokiai pilietybei tapus masiniu reiškiniu, politikams ir valdžios institucijoms atsivertų plačios galimybės laisvai manipuliuoti statistika. Formalių piliečių gausa leistų paslėpti ir toliau ignoruoti šalyje susikaupusias ekonomines ir socialines problemas, lemiančias didžiulę šalies gyventojų emigracijos spartą ir mastą.
Priešingai negu tikimasi ir žadama, galimybė išsaugoti Lietuvos pilietybę asmenims, pasirinkusiems, kitos valstybės pilietybę, ne stiprintų išeivių ryšius su Tėvyne, bet taptų galingu tautinę ir valstybinę sąmonę griaunančiu veiksniu. Norimos priimti Pilietybės įstatymo pataisos iš tikrųjų grindžiamos paslėpta nuostata, kad nacionalinė valstybė mūsų laikais yra tapusi atgyvena, o piliečio ryšys su ja neturi būti kaip nors įpareigojantis. Siekiama teisiškai legitimuoti nuosekliai diegiamą ir plintančią nuostatą, jog savo valstybės pilietybės savanoriškas atsisakymas yra nereikšmingas veiksmas, negalintis turėti jokių realių moralinių, politinių ir teisinių padarinių turėtos pilietybės savanoriškai išsižadėjusiam asmeniui. Priėmus įstatymo pataisas būtų toliau ardoma ir taip smarkiai sunykusi daugelio Lietuvos piliečių teisinė ir politinė sąmonė ir dar labiau būtų pakirsta pati lojalumo savo valstybei samprata.
Tokias įstatymo pataisas, kurias priėmus dviguba pilietybė taptų masiniu reiškiniu, laikome pragaištingomis tautos ir valstybės ilgalaikių interesų požiūriu. Esame įsitikinę, kad sprendžiant dvigubos pilietybės įteisinimo klausimą būtina nuosekliai ir nenukrypstamai vadovautis šiomis pamatinėmis nuostatomis:
Įstatymo pataisos, kuriomis siekiama masiškai įteisinti dvigubą pilietybę, neturi būti priimtos. Užuot teisiškai kūrus sąlygas rastis milžiniškam skaičiui formalių piliečių, būtina pradėti vykdyti tokią ekonominę ir socialinę politiką, kuri leistų ne tik veiksmingai mažinti emigracijos mastus, bet ir skatintų išvykusiuosius grįžti namo.
Nors dabartinė emigracija iš Lietuvos didžiąja dalimi yra du dešimtmečius šalyje vykdytos ydingos ekonominės ir socialinės politikos padarinys, jos negalima tapatinti su pokario emigracijos banga. Kadangi pastarąją lėmė politinės priežastys, šiai bangai priklausantiems išeiviams, jų vaikams ir anūkams turi būti laiduota teisė turėti ir antrąją – Lietuvos Respublikos – pilietybę.
Lietuvos pilietybė turi būti suteikiama kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims tik ypatingais atvejais, vadovaujantis svariais ir teisiškai tiksliai fiksuotais pagrindais;
Turi būti įstatymiškai garantuota teisė automatiškai susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę visiems ją turėjusiems asmenims, jų vaikams ir anūkams su sąlyga, jeigu jie atsisako kitos valstybės pilietybės.
-------
Julius Andrejevas, Nijolė Andrejevienė, Antanas Andrijauskas, Vytautas Berenis, Ričardas Čekutis, Tomas Čyvas, Eduardas Daujotis, Vytautas Daujotis, Kęstutis Dubnikas, Algirdas Endriukaitis, Bronislovas Genzelis, Arvydas Janulaitis, Arvydas Juozaitis, Alvydas Jokubaitis, Danutė Jokubėnienė, Jonas Juškaitis, Algirdas Kazlauskas, Gediminas Karalius, Saulius Lapienis, Faustas Latėnas, Bronius Leonavičius, Marcelijus Martinaitis, Linas Medelis, Irma Mikulėnienė, Valentinas Mitė, Romas Pakalnis, Petras Plumpa, Vidmantas Povilionis, Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas, Gediminas Ringys, Arnas Simutis, Vytautas Sinica, Eugenijus Skrupskelis, Nerijus Staniulis, Algirdas Šidlauskas, Jonas Vaiškūnas, Gražina Vitartaitė
