Vos porą metų Lietuva džiaugėsi nuliniu migracijos balansu, tai reiškia, į šalį atvyko tiek pat žmonių, kiek iš jos išvyko. Visgi, džiaugsmas nebuvo itin pagrįstas, nes tautiečiai masiškai negrįžinėjo, tiesiog pas mus vietoje jų atvyko ukrainiečiai, baltarusiai ar rusai.
Ekonominė situacija šalyje buvo gera ir gerėjo, todėl ūpo nestigo ir atrodė, kad slogūs 2008 metų prisiminimai nueina į praeitį. Visgi, vos per pusantro mėnesio tie prisiminimai ne tik kad atgijo, bet ir tapo itin aktualūs. Karantinas ir darbų praradimas, nežinia dėl rytojaus, ciniškas kai kurių darbdavių elgesys neretam žmogui priminė įvykius, vykusius prieš dešimt ir daugiau metų.
Neretas apie išvykimą svarstantis žmogus kasdien prisimena Lietuvą siaubusią krizę ir vėliau sekusią emigracijos bangą. Bijo, kad ir vėl teks krautis lagaminus. Visgi specialistai ragina neskubėti, nebijoti ir palaukti.
Pasak jų, situacijos yra skirtingos, pamokos išmoktos, o viltis, kad žmonės važiuos mažiau – nepagrįsta. Lietuviai emigruoja ne tik todėl, kad stinga pinigų, bet ir todėl, kad čia tiesiog negera gyventi. Vienintelė viltis, kad vidinė situacija pasikeitė, o tai keis ir žmonių nenorą sprukti pirmai progai pasitaikius.
Migruojame, nes čia negera
Vilniaus universiteto docentas Daumantas Stumbrys sako, kad apie būsimą migracijos bangą kalbėti dar anksti, bet praeitos krizės patirtis rodo, kad ji tikrai gali užplūsti. Tiesa, 2020 metais situacija yra kitokia nei 2008 metais, o ir išvažiuoti dirbti į užsienį gali būti gerokai sunkiau.
Statistika rodo, kad 2008 metais migracijos srautai nešoko išsyk, ji kilo 2009 ir 2019 metais. Pažvelgus į statistiką, matosi, kad, 2007 metais buvo 30 tūkst. migrantų, 2008 – 25, 2009 – 38, o štai 2010 metais jau – 83.
Visgi problema ta, kad šis migrantų skaičius susijęs ne su tais, kurie tiesiogiai išvažiavo, o su deklaracija, kuri tapo privaloma. Taigi, privalu žinoti kontekstą. Nepaisant visko, emigracijos srautas buvo didelis, ir jis pamažu didėjo.
„Recesijos laikotarpiu migracijos srautai Lietuvoje padidėja. Jei mes turėsime ne trumpalaikę recesiją dabar, tai gali būti, kad turėsime panašią situaciją. Visgi dabar dar sunku pasakyti, kas laukia. Jei tai bus ilgalaikės pasekmės, emigracijos srautai išaugs. Visgi, imigracijos srautai Lietuvoje irgi yra padidėję. Mes šiuo metu turime subalansuotą migracijos rodiklį, kai panašiai atvažiuoja ir panašiai išvažiuoja. Tai porą metų tą matome ir galime tikėtis, kad augs ne tik emigracijos, bet ir imigracijos srautai“, – sakė mokslininkas.
Anot jo, galima tikėtis, kad ne tik mes ieškosime geresnio gyvenimo užsienyje, bet ir užsieniečiai iš Ukrainos ar Baltarusijos kelsis gyventi į Lietuvą.
„Taip pat svarbu žinoti, kas bus tose šalyje į kurias lietuviai nori vykti. Jei ten bus ekonominė recesija, suvaržymai, tai klausimas, ar tos kryptys bus tokios patrauklios“, – sakė D. Strumbrys.
Vienareikšmiškai sakyti, kad išvykstančiųjų srautai išaugs – negalima. Tiesa, iš tų žmonių, kurie išvažiavo po 2008 metų krizės, nemažai ir grįžo. Ilgą laiką tai buvo pagrindinis imigracijos srautas į Lietuvą, visgi skirtumas tarp išvažiuojančių ir įvažiuojančių buvo nemenkas, kasmet mes netekdavome po 30 tūkst. gyventojų. Tai pasikeitė vos prieš porą metų.
„Paskutinius porą metų imigrantų paveikslas pasikeitė, daugumą jų sudaro ne Lietuvos piliečiai. Dominuoja ukrainiečiai ir rusai su baltarusiais. Mūsų migraciją subalansavo ne tai, kad mažiau išvažiuoja ar daugiau grįžta lietuvių, bet tai, kad atvyksta daug ukrainiečių ar baltarusių“, – kalbėjo D. Stumbrys.
Lietuva pagal Jungtinių Tautų duomenis yra šalis, kuri patyrė pačią didžiausią depopuliaciją. Emigracijos srautai buvo tokie, su kuriais nesusidūrė net šalys, patiriančios ginkluotą konfliktą. Emigracijos priežasčių daugybė, bet esmė – ekonominė nelygybė. Žmonės nesijautė Lietuvoje gerai, nejautė, kad gali gyventi gerai.
„Visgi, tai paradoksas, nes Europos Sąjungoje mes buvome sėkmės pavyzdys, klausimas, į ką mes lygiuojamės. Jei į ES, tai mes galime likti paskutiniai, bet jei į buvusias sovietines respublikas – mes esame sėkmės pavyzdys. Geriausias to įrodymas, tai, kiek pas mus atvažiuoja ukrainiečių ir baltarusių“, – svarstė D. Stumbrys.
Žinoma, pasak jo, yra ir kitų problemų: streso, korupcijos, psichikos sveikatos problemas, didžiausius savižudybės rodiklius.
„Mes nesijaučiame laimingi. Turime didžiausią, tarkime, kalinių skaičių. Lietuvoje vyrauja baudimo kultūra. Taigi, sakyti, kad žmonės iš čia išvažiuoja tik dėl ekonomikos – nesąžininga. Tarkime, mes turime daug žmonių gyvenančių globos namuose, institucijose. Turime nemažą pundą kompleksinių problemų“, – kalbėjo mokslininkas.
Sveikatos ir gyvenimo trukmės rodikliai taip pat neblizga. Ji – viena trumpiausių Europoje, per 50 metų mūsų sveikata nė kiek nepagerėjo.
Jis tikino, kad per psichinę sveikatą gali kirsti ir dabartinis karantinas, žmonės patirs dar daugiau streso. Bedarbiai pusantro karto dažniau migruoja, nei tie, kurie turi darbą. Padaugėja skyrybų, smurto šeimoje.
Skaičiai paaiškės po pusmečio
Sociologas, Vilniaus universiteto socialinių tyrimų centro specialistas Liutauras Labanauskas sako, kad polinkio migruoti po šios krizės, pamatysime po pusės metų arba metų. Tiesa, finansinės nesėkmės tikrai gali paskatinti išvažiavimą. Bet tai vyks neiškart.
„Krizė yra pasaulinė, ji paveiks ir kitas šalis. Kitų šalių ekonomikos gali trauktis, kyla klausimas ar tikrai bus pakankamai darbo vietų užsienyje. Padėtis ten taip pat nėra gera, todėl ši krizė palies pačius pažeidžiamiausius žmones. Socialiai rizikingiausia grupė nukentės labiausiai“, – sakė sociologas.
Anot jo, tiesa, kad lietuviai – itin migruojantys. Juos iš namų anksčiau vydavo nepasitikėjimas sava šalimi ir darbdavių požiūris į juos. Iš paskos savęs jie „patraukdavo“ ir šeimą, net senelius. Tokiu būdu vyksta, taip vadinamoji, grandininė migracija. Būtent todėl tie skaičiai yra tokie bauginantys.
Tiesa, požiūris į migrantus taip pat nėra geras, jis, anot sociologo, formavosi ilgus metus ir yra apipintas mitais.
„Jis pradėjo formuotis itin seniai, nes pajamų lygis ten ir čia buvo labai skirtingas. Bet gerėjant gyvenimui čia tie skirtumai nyko, nors mitai – ne. Pradėta manyti, kad migracija yra svajonė, o jei neišvažiuoji, lieki prie suskilusios geldos.
Pamažu tas mitas bliuško, ėmė formuotis neigiamas išvykusio žmogaus stereotipas. Atsirado susipriešinimas tarp skirtingų grupių, atsirado priešiška komunikacija, gimtinės nuvertinimas“, – sakė L. Labaunauskas, patikinęs, kad migracijos istorijose trūko aiškumo, tai formavo gandus.
Anot jo, migracija visgi yra individualus dalykas. Prieš išvažiuodami žmonės intensyviai svarsto, tariasi. Tai, dažniausiai, nėra lengvas ar greitas sprendimas.
„Neigiamas įvaizdis, kuris supa migraciją, gali paskatinti besiruošiančius išvykti, pasidairyti aplink. Gal galimybių yra ir čia, gal jų tiesiog nematome. Žolė žalesnė nebūtinai auga toli“, – kalbėjo mokslininkas.
Jis tikino, kad norinčiųjų priimti svarbų emigracijos sprendimą skaičių, pamatysime po gero pusmečio. Metų pabaigoje jau galėsime daryti tam tikras išvadas, ką mums atnešė ši krizė. Šiuo metu kurti realius planus yra gana sunku.
