Giedrė Baltrušaitytė, Asta Kažukauskienė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Kraujo donorai sunerimę, kad į valstybinį registrą įtraukti ne visi duomenys apie jų kraujo aukojimus, nors nuo to priklauso, ar jie galės pretenduoti į antrojo laipsnio valstybines pensijas. Sveikatos apsaugos ministerija pripažįsta problemą, tačiau greito sprendimo nežada.
Klaipėdoje prieš penkerius metus veiklą pradėjo privati kraujo donacijas rinkusi bendrovė, o pernai šiai įmonei nutraukus veiklą, ilgametė kraujo donorė Rima Beinoravičienė sužinojo, kad įrašai apie 27-ias per pastaruosius penkerius metus jos neatlygintinai paaukoto kraujo dozes neįtraukti į bendrą duomenų bazę. Nežinia, kiek dar tokių įrašų liko savotiškai įšaldyti, kai pernai liepą buvo panaikintos licencijos filialų visoje Lietuvoje turėjusiam „Kraujo donorystės centrui“ ir „Kauno kraujo centrui“.
„Kai sužinojau, kad įmonė užsidarys, aš paprašiau ir man atidavė mano medicininę kortelę. Su ja nuėjau į Nacionalinį kraujo centrą. Šitame centre kliūčių įvesti mano kraujo duomenis į duomenų bazę nebuvo, tačiau man buvo pasakyta, kad jūs turite savo donoro pažymėjimą, kuriame yra visos raštiškos atžymos, ir to pakanka“, – pasakoja ilgametė kraujo donorė R. Beinoravičienė.
„Gali būti, kad nemažos dalies žmonių, kurie yra davę kraujo „Kraujo donorystės centrui“ ir „Kauno kraujo centrui“, ne visi duomenys yra įtraukti į registrą. Mes tikrai nežinome, kaip yra. Jeigu jie kreiptųsi į Nacionalinį kraujo centrą, mes tikrai padėtume tą problemą išspręsti“, – sako Nacionalinio kraujo centro direktorė Joana Bikulčienė.
Pasak donorės R. Beinoravičienės, Nacionalinis kraujo centras jos problemos neišsprendė. Tuo metu Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad visi likviduojamų kraujo centrų valdyti dokumentai perduoti bankrotą administruojančiai bendrovei, tačiau neatmetama, kad jei jos darbuotojai dėl ankstesnių savininkų aplaidumo trūkstamų dokumentų neras, kraujo donorams įrašų apie savo kraujo aukojimus bankrutavusiose įstaigose ateityje teks ieškoti patiems, greičiausiai – savivaldybių archyvuose.
„Ten yra ir daug daugiau problemų nei vien jūsų dabar iškeltas klausimas. Įstaiga dirbo neatsakingai. Be jokios abejonės, dabar mąstom apie tai, kad Nacionalinis kraujo centras, kiek įmanoma, perimtų visa tai, ko [likviduojamos įstaigos] nepadarė, ir padarytų“, – teigia sveikatos apsaugos viceministras Erikas Mačiūnas.
Tikslus kraujo paaukojimų skaičius svarbus, nes pagal Kraujo donorystės įstatymą, daug kartų neatlygintinai aukojęs donoras turi teisę gauti žymūno, vėliau – garbės donoro vardą, o paaukojęs 40 kartų žmogus gali tikėtis, kad jam bus skirta valstybinė II-ojo laipsnio pensija.
Kol donorai skundžiasi, kad valstybėje nėra jokio donorystės įstatymo kontrolės mechanizmo, valdžia svarsto galimybes keisti atsiskaitymo už kraują ir jo komponentus sistemą bei įteisinti naujus neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo būdus.
„Būtų pakeista mokėjimo už kraują tvarka, kad ligonių kasos tiesiogiai atsiskaitytų kraujo centrui už paruoštus komponentus, už realiai panaudotą kraują ligoninėse. [...]
Galbūt derėtų pasiremti kitų šalių neatlygintinos donorystės pavyzdžiu – žmonės skatinami taip: tiems, kurie duoda kraujo, padaroma labai daug jų kraujo tyrimų“, – sako Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė.
Pernai kraujo ir kraujo komponentų donacijų skaičius Lietuvoje perkopė 84 tūkstančius, iš jų apie trečdalį buvo neatlygintinos. Tikslios nacionalinės statistikos apie tai, kiek neatlygintinų kraujo donorų jau yra gavę garbės donoro vardą ir už tai gauna valstybines antrojo laipsnio pensijas, nėra.
