Man labai sunku viešai prabilti apie savo sveikatą, apie tai, kas asmeniškai išjausta, išgyventa. Ryžausi pasidalinti savo istorija, vildamasi pagelbėti sergantiems žmonėms ir tiems, kurie galbūt nesusimąsto, kad be ypatingų pastangų gali padėti kitam...
Diagnozė – iš giedro dangaus
Kai esi jauna, energinga, aktyvi trisdešimt vienerių metų moteris, neseniai baigusi teisės studijas Vilniaus universitete ir laimingai ištekėjusi, visas gyvenimas – kaip „jūra iki kelių“. Tad kažkoks nereikšmingas skausmas širdies srityje didelio nerimo nekėlė, tiesiog erzino. Kreipiausi dėl jo į šeimos gydytoją ir...pirmą kartą gyvenime patekau į ligoninę. Diagnozė – „lėtinė mieloleukemija“ (kraujo vėžys). Dėl patirto šoko ne iš karto susivokiau ką tai reiškia, ką daryti, kaip gyventi. Su vyru nusprendėme nieko nesakyti nei draugams, nei artimiesiems. Buvo nelengva...
Pradėjus domėtis kokia tai liga, kas ją sukelia, kaip progresuoja, apimdavo vis didesnė panika ir baimė, tad nustojau tai daryti ir pasiklioviau profesionalia gydytojų priežiūra. Na, o geriau nei bet kokie vaistai veikė nepalaužiamas vyro palaikymas.
Viena po kitos tirpstančios viltys
Septynerius metus iš eilės kasdiene rutina tapo saujos tablečių ir injekcijos. Kad ir kaip keistai nuskambėtų, tai suteikė savotiško stabilumo jausmą, pavykdavo net užsimiršti. Tačiau organizmas priprato prie vaistų, tad jų poveikis ėmė silpti ir aš jaučiausi vis prasčiau: buvo silpna, pykino, kraujavo dantenos, kibo infekcijos. Vėliau slinko plaukai (laikui bėgant, nuplikau), nuolatos jaučiausi pavargusi, krito svoris. Žinoma, tai pastebėjo aplinkiniai – artimieji, draugai, kolegos. Ir nors artimiesiems psichologiškai buvo dar sunkiau nei man, iki šiol negaliu atsistebėti jų stiprybe ir sugebėjimu palaikyti, apnikus abejonėms, pasiryžimu ne vien patarinėti, bet kartu nešti naštą, kartu nerimauti ir tikėti, kad viskas bus gerai.
Gydytojai pasiūlė pamąstyti apie kaulų čiulpų transplantaciją, kuri suteiktų galimybę išgyventi, tačiau greitai paaiškėjo, kad nei mama, nei sesuo mano donorėmis tapti negali, nes jų kaulų čiulpai netiko. Prasidėjo negiminingo donoro paieškos, tikėjomės rasti žmogų, kuris bus užsiregistravęs kaulų čiulpų donorų registre ir jo kaulų čiulpų žymenys atitiks manuosius. O tai yra labai daug...
Gyvenimo šansas – Nepažįstamoji iš Vokietijos
Žinią apie atsiradusį donorą prisimenu taip, lyg tai būtų įvykę šiandien. Gydantysis daktaras informavo mane apie surastą donorą iš Vokietijos. Tai buvo jaudinanti, bet kartu ir bauginanti žinia, nes apsisprendimas kaulų čiulpų trasplantacijai, kuomet tebesi gyvybingas ir žinai apie galimas mirtinas pasekmes, buvo nelengvas. Pasiryžus tokiam žingsniui, aplankė prieštaringi jausmai – džiaugsmas, viltis, tačiau kartu apėmė baimė, ėmė dažniau suktis mintys apie tai, ką reikia dar nuveikti, kas dar nepadaryta, ką norėčiau pasakyti artimiesiems, draugams. Pati taip vadinama „operacija“ gal tik skamba bauginančiai, tačiau tai viso labo lašelinė, kurios pagalba sulašinami donoro kaulų čiulpai. Tačiau pasirengimas transplantacijai ir gyvenimas iš karto po jos buvo sudėtingas tiek fiziškai, tiek emociškai: chemoterapija, saujos tablečių, slopinama imuninė sistema (tam, kad po transplantacijos prigytų donoro kaulų čiulpai), išopėjusi burna, skausmas, svorio netekimas, baimė, nežinomybė, nerimas...
Po transplantacijos žingsnis po žingsnio – ir perkeltine, ir tiesiogine prasme (nes buvo pakankamai sudėtinga vaikščioti, atsistoti, tino kojos) – įveikdavau vis naujus atsirandančius padarinius ir laukiau, ar sėkmingai prigis donoro kaulų čiulpai.
Dabar, kai praėjo jau ketveri metai po transplantacijos, jeigu tektų dar kartą daryti sprendimą – nedvejodama ryžčiausi, nes tokia galimybė yra viena iš nedaugelio – juk daugybė ligonių metų metus laukia to vienintelio, tinkančio jam donoro ir galbūt užgęsta, taip jo ir nesulaukę. Nuo 2006 metų kiekviena rugpjūčio 29 d. (ši diena buvo kaulų čiulpų transplantacijos diena) yra mano antrasis gimtadienis, kurį man suteikė “Nepažįstamoji iš Vokietijos". Esu dėkinga jai už jos nesavanaudiškumą, neabejingumą ir tam tikrą pasiaukojimą, suteikusį man galimybę gyventi.
Po transplantacijos gyvenimas įgavo tikrumo: išmokau stabtelėti ir pamąstyti, pabūti vienumoje, pasidžiaugti mažmožiais, labiau ėmiau vertinti gerus santykius su artimaisiais, draugais. Tiesiog išmokau džiaugtis šia diena ir vertinti tai.
Palinkėjimas nelaimės draugams
Nežinau, ar yra kokia nors bendra formulė, kurią galima būtų pasiūlyti visiems sergantiesiems, kuri besąlygiškai padėtų. Žinau tik vieną: reikia nebijoti viską nuosekliai išgyventi – baimę, liūdesį, skausmą, pesimizmą, susitaikymą, viltį ir optimizmą. Su savo problema nelikau vieniša, to linkiu ir kitiems, kuriems reikia pagalbos.
Ką gali kiekvienas iš mūsų
Tikriausia, jeigu paklaustume kiekvieno žmogaus, ar jis norėtų, kad jo gyvenimas būtų prasmingas, daugelis atsakytų – taip. Tačiau tik nedaugelis sužino, kad tą pasiekti yra labai paprasta. Žmonėms, kurie susiduria su sergančiaisiais, neiškyla klausimas dėl pasirinkimo – būti donorais, ar ne. Kiekvienas savo apsisprendimu tapti donoru gali išgelbėti gyvybę kitam. Nepamirškime, kad visi mes žmonės, ir niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo bet kokios ligos. Būkime supratingi, dėmesingi ir neabejingi kitų skausmui.
Daugiau apie kaulų čiulpų donorystę galite sužinoti www.bukgeras.lt, o taip pat – rugpjūčio 27 d. Mokytojų namų kiemelyje, renginyje „Gyventi negalima mirti“, kuriame bus galima lengvai užsiregistruoti būti donoru. Kelios Jūsų paaukotos minutės gali padovanoti kažkam gyvenimą.