Prieš tai buvo„daugelį jaudinantys“ geležinio vamzdžio, „sužvėrėjusių“ rusakalbių, net Baltijos kelio minėjimo klausimai.
Lenktynės, kuris iš mūsų didesnis patriotas: iniciatyvus, mažiau rusas ir labiau europietiškas, tik parodo, kaip lengvai mes tikimės pateisinti demokratiškos šalies įvaizdį. Kaip inertiškai „suvalgom“, ką mums pateikia lietuvišku „Facebook“ elitu save vadinantys asmenys.
„Think big, act small“ komentarai pas Mildą Dargužaitę, bene vienintelę drįsusią viešai suabejoti „balvonų“ daužymo akcijos būtinybe, buvo kartojami dažniau nei politikų pažadai prieš rinkimus, kad gyvensim geriau. Su tokia išmintimi, be jokios abejonės, niekas stipriai ginčytis negali.
Absoliučiai visi daugiau ar mažiau sutinka, kad „balvonai“ turėtų dingti nuo tilto. Aršesni siūlo versti juos dėl politinių realijų – ne vienam pasirodė pernelyg jau aiškios skulptūrų asociacijos su visiškai šalia mūsų visu grožiu pasirodžiusiais „žaliaisiais žmogeliukais“, o ne tokie aršūs sako, kad šių statinių architektūrinė svarba labai abejotina, išmintingiausi – „tiesiog todėl, kad galime“. Tad kur kyla nesutarimas?
Problema yra ne „balvonų“ nuėmimas, o tai, kad nėra to „think big“, kuris visai logiškai turėtų sekti po „act small“. Yra pavienių bandymų traukti antklodę į savo pusę, yra politiniai žaidimai, yra žiniasklaidoje eskaluojami „rusakalbė močiutė nepadavė rankos verkiančiai lietuvei“, tačiau kryptingų ir, svarbiausia, darančių poveikį visuomenės modernizacijai veiksmų, kurie mūsų visuomenėje tūnančio posovietinio mentaliteto formavimo kryptį atskirtų nuo „barbarų“ kaimynų, nėra.
Dvi dešimtis metų stūksantys ir kiekvieno miestiečio kasdien mindomi kanalizacijos dangčiai su užrašais „Lietuvos TSRS“, kurie, tikriausiai, privirinti dar nuo popiežiaus vizito laikų, betoninės chruščiovkos visame Vilniuje – visa tai dar ilgai gali kelti skaudžius sovietinio palikimo prisiminus. Nugrius tie „balvonai“, įsidėsim socialiniuose tinkluose nuotrauką su keliais šimtais like'ų, kuriose kranas nukels moraliai pasenusias statulas, ir liksime prie to paties, ką turėjome. Nei daugiau, nei mažiau.
Trečdalis gyventojų vis dar bus patenkinti savo gyvenimu šalyje, valstybinis sektorius vis dar stagnuos dėl nekompetencijos, kaimas toliau gers ir žudysis, XXI amžiaus europinės valstybės demokratiniu keliu į valdžią išrinkti atstovai ir vėl sugebės įstatymais išprievartauti šeimos statusą, o gėjų būtis vis dar bus laikoma pavojumi valstybingumui.
Šios ir daugelis kitų valstybinės reikšmės problemų turėtų būti sprendžiamos viešuose debatuose, o ne miesto ūkio skyriaus Neries pakrantės tvarkymo darbų grafikas.
Emocinis, mentalinis ir kultūrinis tapatumas tarp Lietuvos ir buvusios SSRS istorinės tapatybės perėmėjos – Rusijos – yra ne „balvonuose“, tiksliau, ne tik tuose „balvonuose“, kuriuos siūloma skubiai pašalinti.
