Graudu ir šiek tiek juokinga skaityti, kaip amerikiečiai nupirko iš indėnų Manheteno salą už dėžę viskio – dabar ten stovi Niujorko dangoraižiai. Dar graudžiau – nesu tikras, kad ir juokingiau – suvokti, jog pagal tą pačią formulę ir mes tampame svečiais Lietuvoje. Manipuliacijos su pilietybės įstatymu čia irgi turi reikšmės, bet pats pagrindas dedamas perduodant ar parduodant nuosavybę ir – svarbiausia – bankų sektorių.
Šis reiškinys jau yra įvykęs, nacionalinių bankų, galinčių paveikti finansų cirkuliavimą Lietuvoje, nebeturime. Viskas seniai užsieniečių rankose – daugiausia tai skandinaviški bankai, mažesne dalimi dalyvauja vokiečiai. Daugiau mažiau vietiniai Ūkio, Šiaulių ir Medicinos bankai bei su Rusijos kapitalu siejamas „Snoras“, kaip sakoma, oro nedaro.
Sunku nesuabejoti, kam išties buvo naudingas pirmųjų lietuviškų bankų sugriovimas. Tada, dar ano konservatorių viešpatavimo metu, garsiai šaukiant apie amžintąją grėsmę iš rytų, kiek tyliau apie kompartijos lėšas ir būtinai primenant, kad kai kurie mažesni bankeliai yra „grynai banditiški“, nacionalinė bankininkystė buvo praktiškai sunaikinta savo užuomazgos būklėje. Ar galėjo iš jos išaugti sava finansų ir kredito sistema? Kas dabar atsakys... Žinoma, galimai būta ir pinigų plovimo, ir „į kairę“ išdalintų paskolų, ir maža kas dar galėjo atsitikti! Tačiau ar to paties nėra ir dabar? Ar pasaulinė finansų krizė nerodo, kad visa bankinė sistema periodiškai „suserga“ tokiomis ligomis? Sakote, tarptautiniai aferistai veikia? Galbūt. Šiaip ar taip, mums šituose žaidimuose palikta kerpamos avies rolė, avies, kurią kerpa svetimi – net nekerpa, o kailį diria. Savi taip nesielgtų. Jei ir kirptų, tai bent jau taip, kad per sezoną vilnos vėl ataugtų, gi dabar, neturėdami savos komercinių bankų struktūros, o Lietuvos centriniam bankui geriausiu atveju atliekant Europos centrinio banko filialo funkciją, nors ir tuo suabejočiau, neturime ne tik realios galimybės įtakoti procesus, bet vargiai prieiname prie raktinės informacijos.
Po Nepriklausomybės paskelbimo rūpėjo ištrūkti iš sovietijos lagerio, iš „rusiškos meškos“ glėbio. Tai suprantama. Prisitraukti vakarietiško kapitalo gynybiniais sumetimais buvo logiškas žingsnis – Vakarai negynė mūsų po Antrojo Pasaulinio karo, bet dabar įkišę pinigų turės ginti savo interesus. Tikėtina, kad jie tą ir darys, jei gynybos kaštai neviršys minimų interesų. Tačiau vienas dalykas išlieka nemalonus – mes, savo šalies piliečiai, ir toliau liekame tų interesų objektu, nuosavybe, turtu ir svetimo pono baudžiauninkais. Ar to buvo siekta?
Sunku pasakyti, kaip jaučiasi koks irokėzų ar čerokių palikuonis, dirbdamas samdomu darbininku Niu Džersio uoste. Šiaip ar taip, nors ir vadinamas „native american“ (vietiniu amerikiečiu) jis faktiškai yra emigrantas svetimoje kultūroje – apie savąją, jei kiltų tokių minčių, gali pasidomėti antropologijos muziejuose. Panašiai darosi ir pas mus – galime būti samdiniais užsienio kapitalo (tiesiogiai ar per bankus) valdomose įmonėse, laikui bėgant gal net imsime gauti panašų į vakarietišką atlyginimą. Ir toliau būsime iki ausų prasiskolinę už būstą, automobilį, net atostogas, kaip kad jau esame tapę masinės produkcijos vartotojais, nuo kurios sergama ir tunkama. Na, o ponai ant lietuviško sprando, kaip įprasta, sėdės svetimi. Ar vakariečiai mielesni už rusus? Spręskit patys – vieni atvirai prievartavo, kiti sukuria tokią terpę, kad tenka prašytis „priimamam“ ir jeigu „priėmė“ – tai laikyk, kad tau pasisekė. Rinktis pačiam? Na, jau ne! Pasirinkimas – laisvųjų, o ne samdinių privilegija.
Bet ko čia stebėtis, įstojus į Europos Sąjungą už alaus butelį – indėnai už Manheteną bent jau viskio gavo.
