Lietuvos gyventojų trėmimu į Sibirą pokario metais kaltinamas buvęs milicijos tardytojas Levas Leščičinas trečiadienį Vilniaus apygardos teisme tikino nedalyvavęs tremiant civilius ir nežinojęs apie trėmimus.
„Į trėmimus nebuvau įtrauktas, tik pildžiau daug visokių popierių (...) Apie trėmimo procesą nežinojau“, – sakė dabar Trakuose gyvenantis 86 metų vyras.
Jis kaltinamas, kad dirbdamas okupacinės valdžios represinės struktūros – Valstybės saugumo ministerijos Vilniaus srities Ukmergės rajono milicijos skyriaus – vyresniuoju tardytoju tyčia trėmė Lietuvos civilius gyventojus iš Lietuvos teritorijos.
L. Leščičinas konkrečiai kaltinimas 1951 metų spalio 2 dieną atvykęs į Stasio ir Stefanijos Piščikų sodybą netoli Žemaitkiemio Ukmergės rajone bei prievarta iš namų išvaręs juos su šešiais vaikais, nuvežęs į Jonavą ir perdavęs ešalono viršininkui. Piščikų šeima buvo ištremta į Tomsko sritį.
Kaltinimas grindžiamas Piščikų trėmimo byla, kurioje yra L. Leščičino pasirašytas apklausos lapas ir raportas apie atliktą užduotį.
„Šitame išvežime nedalyvavau. Aš turėjau tik užpildyti aktus. Buvau raštingas žmogus, tuo metu tokių tada buvo mažai. Tokiems kaip aš reikėjo pildyti popierius“, – sakė garbaus amžiaus teisiamasis.
Gynėjo Stasio Karvelio padedamas trakiškis siūlė atkreipti dėmesį į jo raporte naudojamas formuluotes, kurios skamba lyg iš oficialių dokumentų, nors pats L. Leščičinas tvirtino buvęs „kaimo bernas“.
„Nesuprantu, kaip aš galėjau taip išsireikšti tuose raštuose. Aš – kaimo bernas“, – kalbėjo teisiamasis.
Būdamas milicininku jis sakė dėvėjęs uniformą, turėjęs ginklą, namie – ir automatą. Paaiškėjo, kad L. Leščičinas buvo parašęs prašymą priimti jį į saugumą, užpildęs anketą, bet atsakymo esą nesulaukęs.
Lenkijoje, Suvalkų krašte, gimęs vyras tvirtino, kad tada, kia jį keturiolikmetį tėvas atvežė į Lietuvą, nežinojo, kad tai sovietų okupuota šalis. Apie Lietuvos okupaciją L.Leščičinas tvirtino išgirdęs tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.
„Neseniai pats galvojau, kad esu švarus žmogus, bet dabar žiūriu, kurgi...“ – teisme atsiduso trakiškis.
Teisme liudijusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja Dalia Balkytė pasakojo, kad pokariu tremiant šeimas vietoje būdavo pildomi du dokumentai – apklausos lapas ir pažyma.
Anot jos, apklausos lapai būdavo surašomi atvykus į tremiamos šeimos namus. Jį pasirašydavo operatyvinės grupės vyresnysis. Būtent tokį dokumentą ir yra pasirašęs L.Leščičinas.
„Apklausos lapas pasirašytas kaltinamojo, vadinasi, jis ten turėjo būti“, – svarstė D.Balkytė.
Pažyma būdavo išrašoma jau pristačius tremiamuosius į ešaloną. Viena pažymos kopija, pasak liudytojos, paprastai būdavo atiduodama ešalono viršininkui, kita būdavo įdedama į išvežamos šeimos bylą. Tokia pažyma Piščikų byloje yra, bet nepasirašyta.
„Ar galima tikėti okupacinės valdžios surašytais dokumentais?“ – retoriškai klausė teisiamojo advokatas.
Trečiadienį teisėja Leonarda Gurevičienė taip pat paskelbė nukentėjusiųjų parodymus. Jie yra atsiuntę prašymus bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Stasys ir Stefanija Piščikai yra mirę, vyras žuvo tremtyje, netrukus kai ten nuvyko. Gyvi yra likę keturi Piščikų vaikai. Jie tvirtino nepažinoję nė vieno jų tremti atvykusių pareigūnų, pažinti jų negalėtų.
Alfonsas Piščikas liudijo, kad išvežti jų šeimos naktį atvyko vienas uniformuotas ir keturi-penki civiliai apsirengę asmenys. Uniformuotasis sėdo prie stalo ir kažką rašė, o vėliau perskaitė, jog visa šeima išvežama į SSRS gilumą.
Kadangi teisiamasis yra garbaus amžiaus, serga įvairiomis ligomis, jo gynėjo prašymu į kitą teismo posėdį balandžio 24 dieną kviečiama gydytoja, kad paaiškintų apie L. Leščičino sveikatos būklę, ar jis galėtų atlikti bausmę. Advokatas S. Karvelis taip pat prašė jo ginamajam skirti medicinos ekspertizę.
Be to, nutarta iš Ypatingojo archyvo išsireikalauti trėmimo bylos originalo.
Asmeniui, pripažintam kaltu dėl okupuotos valstybės civilių trėmimo, gresia laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų.
