Apsukrūs benamiai „Akistatai“ atskleidė, kaip galima nemokamai ne tik porą kartų per dieną pavalgyti, bet ir pasigydyti, nusiprausti, apsikirpti, persirengti švariais drabužiais.
„Akistatos“ skaitytojams jau papasakojome, kaip didmiesčių labdaros valgyklose nemokamai maitinasi visiškai degradavę klipatos, po šiukšlių konteinerius besirausiantys benamiai, iš įkalinimo vietų grįžę „bachūrai“ ir net menkas pensijas gaunantys pensininkai.
Antrasis pasakojimas – apie tai, kaip visuomenės sąskaita parazituojantys valkatos sugeba nemokamai nusimaudyti, pasigydyti, persirengti švariais drabužiais ir dar kartą pasivaišinti.
Butelių sezonas
Tik šįkart „Akistatos“ žurnalistui valkatų paslaptis atskleidžia jau kitas „gidas“ – Algis, nes apie labdaros pietus pasakojusį Virgį už vagystę pasodino policija. Pasak Algio, Virgis net atsiklaupęs maldavo pareigūnų jį kokiam mėnesiukui paleisti, nes valkatoms dabar pats geriausias metas: brangiausias valkatų turtas – tušti buteliai – iš po tirpstančio sniego tiesiog patys lenda. Prašymais pareigūnų nesugraudinsi, bet menka bėda – benamiai šnekūs, tik litą turėk.
Algis žurnalistui nurodo ateiti prie Šiaulių labdaros valgyklos pirmą valandą dienos – iškart po labdaros pietų. Jų metu užkandę namo tursena tik pensininkai. Pasisotinę klipatos ir šiaip benamiai dar neskuba. Turtingesnieji, šiukšlių konteineriuose prisirinkę nuorūkų, susisuka suktines ir pasimėgaudami užsirūko.
Nemokama vaistinė
„Svarbiausia – sveikata! – traukdamas dūmą mane apšviečia Algis ir parodo tame pačiame pastate įsikūrusios „benamių daktarės“ kabineto duris. Pasibeldęs įsitikinu, kad čia nėra nė vienos gydytojos ar bent medicinos sesers, o tik socialinė darbuotoja Liuda, kurią kai kurie benamiai ir vadina daktare arba vaistininke.
Dauguma valkatų tingi registruotis darbo biržoje, todėl sveikatos draudimo neturi ir medicinos įstaigose yra nelaukiami. Tiksliau, ligoninėje ar poliklinikoje jie gauna tik skubią būtiniausią pagalbą. Na o surietus ligai tenka kėblinti pas „daktarę“ Liudą kaulyti kokių nors vaistų.
Labdaros centro vaistų ištekliai – gana menki. Šaldytuve – vos keli buteliukai lašiukų širdžiai, kelios dėžutės maisto papildų kepenims „Carsil“, flakonas putų nudegimams gydyti, skystis nuo utėlių ir dar šiek tiek kažkokių nereceptinių tablečių bei tepaliukų. Tai viskas.
Jauna senutė
„Man, daktaryte, ko nors nuo skausmo“, – sulaukusi savo eilės prašo užėjusi Valė.
Vėliau Liuda papasakojo, kad beveik visi benamiai pageidauja vaistų nuo skausmo, nes jie – gana ligoti žmonės. Išsišiepęs Algis pridūrė, kad išgėrus tablečių nuo skausmo „Diclac“ lėčiau blaivėjama, lengvesnės pagirios. Valė atrodo blaivi, bet ir jai reikia diklako.
Vogčiomis užmetęs akį į knygą, kurioje socialinė darbuotoja Liuda registruoja visus vaistų prašytojus, pamatau, kad Valei dar tik 56 metai, nors iš pažiūros – mažiausiai 70. Veidas purvinas ir išpurtęs nuo alkoholio. Tik akys koketiškai apvedžiotos juodu nuvarvėjusiu tušu, o ant purvinų nagų dar spindi likučiai aptrupėjusio, matyt, Naujųjų metų proga užtepto nagų lako.
Parazitai ėda parazitus
Gavusi tabletę analgino Valė kiek susiraukia ir truputį susigėdus teiraujasi, ar Liuda neturinti ko nors „nuo vabaliukų“, nes vakar ji iššukavusi vieną utėlę. Žvilgteliu į moters galvą ir pašiurpstu – viršugalvyje tokia knibždanti utėlių kariauna, kad net plaukai juda lyg javų laukas vėjyje.
„Parazitai mėgsta parazitus“, – Valei išpėdinus juokauja Algis, kuris šių parazitų irgi turi apsčiai. Ir, sprendžiant iš nuolat kasomo viso kūno, Algis turi ne tik „populiariausių“ galvinių utėlių, bet ir drabužinių ir net kirkšninių utėlių. „Užsikrėčiau nakvynės namuose“, – lyg šuva kasydamasis savo tarpukojį paaiškina parazitų kandamas visuomenės parazitas Algis.
Pirties diena
Benamiai visas savo bėdas visada verčia nakvynės namams. Benamiams tai blogio atitikmuo, beveik kaip policija. Tačiau tai – melas. Pirma, nakvynės namuose palaikoma švara ir keičiama patalynė, tad utėlėmis benamiai apsikrečia savo landynėse. Bent jau galvinėmis ir drabužinėmis utėlėmis. O kirkšninių utėlių valkatos prisirenka nakvodami visokių valių glėbyje. Ir nieko čia nepadarysi, nes meilė gi akla, ji neaplenkia nei turtuolių, nei parazitų...
Iš „benamių daktarės“ kabineto Algis mane veda dar vienų durų link, į pusrūsį. Pakeliui paaiškina, jog kelis kartus per mėnesį benamiams surengiama pirties diena.
Nulipęs į pusrūsį, pirties nematau, bet dušai spindi nuo tokių plytelių, kad nei jūs, skaitytojai, nei aš namie tokių neturime. Paprašęs „sekso nefotkinti“ Algis su dar keliais valkatomis išsineria iš dvokiančių skarmalų ir ima kirptis savo utėlėtus kaltūnus, muiluotis nuodėmingus randuotus kūnus. Tvarkingesnieji trinasi galvas kokiu nors čia pat (žinoma, nemokamai) gautu utėlių nuodu. Keli susitaikę, kad vis vien parazitų neatsikratys, tad tik šiaip prausiasi.
„Duok kitą striukę!“ Baigusių procedūrą „švaruolių“ laukia dar kita socialinė darbuotoja, dalijanti drabužius. Tikriausiai nereikia nė sakyti, jog ir šis gėris dalijamas dovanai. Valkatos knisasi po dėžes rūškanais veidais, nes vakariečių suaukoti drabužiai – ne patys madingiausi. Darbuotoja, kas ką išsirinko, surašo į nuskurėlių korteles, kurių ant stalo – sprindžio aukščio krūvelė.
„Duok man kitą striukę“, – reikalauja kažkoks valkata sulaužyta ir kreivai suaugusia nosimi, panašia į užmintą pomidorą. – Ta, kur anąkart davei – bobiška. Kiek aš galiu su moteriška striuke kaip koks pederastas vaikščioti!..“ Tinkamo dydžio vyriškos striukės lyg tyčia nėra, tad dalytoja pasiūlo, jei susiraukėliui kas nepatinka, nusipirkti už sienos esančioje padėvėtų drabužių parduotuvėje.
Krišnaitų meilė
Šios parduotuvės pardavėja nuo „Akistatos“ neslepia, kad net pašalpas gaunantys benamiai retai perkasi drabužius, nebent retkarčiais – padėvėtų apatinių ir puskojinių. Visuomenės parazitai viršutinių drabužių labiau linkę iškaulyti nemokamai.
Pagaliau benamiai sotūs, apsigydę, apsikirpę, nusiprausę, persivilkę, bet vis vien nesiskirsto. „Dieną ėdėm nemokamus pietus, dabar gausim nemokamą vakarienę“, – nusijuokia Algis. Jo paklaustas, ar man patinka vegetariškas maistas, iš pradžių pamanau, kad juokauja, tačiau, pasirodo, keliuose Lietuvos didmiesčiuose dar ir rytietiško religinio „Harė Krišnos“ judėjimo išpažinėjai nemokamai maitina benamius!
Pašventinta vakarienė
Užėjęs į tą pačią salę, kurioje prieš kelias valandas benamiai kimšo nemokamą košę, „Akistatos“ žurnalistas pamato dvi moteris, baigiančias išvirti daržovių sriubą, ryžių košę su prieskoniais bei obuolių kompotą. Ant stalo padėta paraikytos duonos, kurią krišnaitai kepa pagal savo indiškus receptus.
Raimonda, sovietmečiu buvusi maisto technologijos inžiniere, o dabar krišnaitų organizacijoje pasivadinusi Radharane, ima šventinti maistą, kuris išvirtas pagal senovės Indijos raštus Vedas, medituojant ir neragaujant. Pasistačiusi iš perlenkto kartono lapo su krišnaitams šventomis nuotraukomis suklijuotą primityvų altorėlį, Radharanė, kalbėdama mantras (maldas), į indelius įdeda truputį maisto. Tada ji pasimeldžia, paskambina varpeliu ir pašventinimas – baigtas.
Padėkoja retas
Krišnaitai – didžiausi vegetarai. Jie nevalgo ne tik mėsos, bet ir žuvies, kiaušinių, grybų. Raugintų, marinuotų, konservuotų produktų, taip pat svaigalų krišnaitai irgi privengia iš įsitikinimo, tad ir benamiams viso to nesiūlo.
Valkatos dar nesuvirškinę labdaros pietų, tad valgyti vegetariškos vakarienės jų atpėdinę ne daugiau kaip dvidešimt. Išdalyti jiems maistą Radharanei padeda jos draugė Vilija Balazienė. Tik ji – nei krišnaitė, nei vegetarė, o irgi bedarbė. Vilija, kaip ir Radharanė, taip pat aukoja savo laiką ir jėgas neturtėliams. Į valkatų tiesiamus indus V. Balazienė deda krišnaitų patiekalus. Retas valgytojas susipranta padėkoti.
Benamių dievas
Mąstau, kokia tokio aukojimosi prasmė – ar pavyko bent vieną benamį atversti į Krišnos pasekėjus? To paklaustas Algis tik nusižvengė, pasikasė ir dar kartą nusijuokė. „Čia mes visi išpažįstam tik vieną Dievą... skystu pavidalu, – bedante šypsena išsišiepė vyras. – Beje, mano ištroškusi siela kaip tik prašosi jį pašlovinti. Duok žadėtas porą monetų – reikia kai ko nusipirkti „dūšiai pataisyti“. Svarbiausia – sveikata...“
Gavęs kelis litus Algis atsisakė vestis žurnalistą pas pogrindinį naminės degtinės pardavėją. Nėra ir prasmės, nes šitie labai bijo policijos ir svetimų šiukštu neįsileidžia.
Patys pasirinko likimą
Baigę dieną ir „pagarbinę“ pigiausius svaigalus, benamiai sulįs pernakvoti į nakvynės namus, landynes ar apleistus pastatus. Juose ne tik šalta, bet ir nesaugu. Štai Kuršėnuose apleistame pastate įmigusius girtus du benamius gyvus sudegino piktas jųdviejų konkurentas, ne viename mieste pakampėse prigulusius valkatas yra užmušę chuliganai, o Šiauliuose šiukšlių konteineryje užsnūdusį girtą benamį kranas įvertė į šiukšliavežės presą ir gyvą sutraiškė.
Tačiau benamiai parazitišką gyvenimo būdą juk pasirinko patys, tad pavojų jie nebijo. Išsimiegoję jie vėl kėblins į socialinių paslaugų centrus, pakeliui „patikrindami“ šiukšlių konteinerius. Kodėl gi ne, jei labdaros centre galima net porą kartų per dieną sočiai pavalgyti, nusiprausti, persirengti, net truputėlį pasigydyti ir apsikirpti. Ir viskas kraujasiurbių parazitų apsėstiems visuomenės parazitams – nemokamai...
Sigitas STASAITIS
