Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Kurmanbekas KubilovasLubys PoliubovičiusGrybė Polikarpovna
A.Kubilius turėjo galimybių tapti telkiančiu lyderiu - skirtingai nei kiti, jis bent išmano, kas tai yra (dėl to apie tai pačioj pradžioj ir kalbėjo). Tačiau visus dalykus reikia ugdyti - kryptingai, sąmoningai ugdyti: per vieną naktį lyderiai nesusiformuoja, tam reikia laiko, pastangų ir tam tikrų vertybių.
Kitas klausimas: iš kur, kaip tokioje visuomenėje kaip mūsų gali rastis lyderiai?!. Stebuklų nebūna ir nebus. Turi keistis pati visuomenė, turime pagaliau susivokti, jei ne - žlugsime, ir žlugsime dar skaudžiau, nei žlugo pirmoji Respublika... O ar tada Apvaizda surežisuos trečiąją, klausimas.
Apmaudu ne vien dėl Lietuvos, apmaudu dėl kiekvieno mūsų gyvenimo: juk galėjome apsispręsti kitaip, galėjome kiekvienas iš mūsų rasti savy drąsos rinktis ne "trupinius".
Kitas klausimas: iš kur, kaip tokioje visuomenėje kaip mūsų gali rastis lyderiai?!. Stebuklų nebūna ir nebus. Turi keistis pati visuomenė, turime pagaliau susivokti, jei ne - žlugsime, ir žlugsime dar skaudžiau, nei žlugo pirmoji Respublika... O ar tada Apvaizda surežisuos trečiąją, klausimas.
Apmaudu ne vien dėl Lietuvos, apmaudu dėl kiekvieno mūsų gyvenimo: juk galėjome apsispręsti kitaip, galėjome kiekvienas iš mūsų rasti savy drąsos rinktis ne "trupinius".
Be joikų abejonių.Todėl Kubilas Kubilovičius kartu su Lubiu Poliubovičium pastarojo gamyklose atidarė linijas Kubilubistano optikai gaminti.Stebuklingosios "Kubiliaus poziurio prizmes" yra mokamos vietoj atlygimimo ir pirmokams privaloma tvarka diegiamos in smegenis.
Skramakaite pakilia nuotaika iš stūdijos klausinejo runkeliu runkeliu ar kaliniai ne per sociai maitinami,kai galėtu duona pelnytis našiu darbu lubio gamyklose ir fabrikuose?
Atidarytas dar vienas jaukus ir patogus partnerių iš CŽV kalėjimas,džiugei pranešė ziniur ir laisva -nepriklausoma spauda.
Patėkėjo Kubilo Kubilovišiaus saulė .Miškais ir runkelių klestinčiais daržais nusitito optimizmo banga.Ravėti runkeliu nuo šiol runkeliai ėjo tik dainuodami himnus Kurmanbekui Kubilovui ir leudies dainas.Partizanai ir laisves kovų didvyriai pamiškėse taikiai šildėsi saulutėje
O kas pozityvu straipsnyje, kuriame neužmiršti ir Gariūnai? Jūs tai pastebėjote savo komentare. Tai yra, kad Autorė išskyrė, bet jų neaptarė giliau, 2 ekonominės veiklos rūšių subjektus: verslininkus (inovatoriai?) ir VERSLINYKUS (pelnagaudžiai pagal Val Samonį?). Spauda, televizija ir kitos mass medijos bei plačioji visuomenė ir net akademikai nesidomi tais dalykais. Jiems visada VERSLININKAI ir visur VERSLAS. Pacituosiu gabalėlį, ką ne kartą dariau, kas jau prieš 3 metus paskleista viešoje erdvėje straipsnyje apie "Verslo kalbą"(*), bet kas toliau neaptarinėjama (gal p.Maldeikienė tai padarys?) ir n e į g y v e n d i n a m a. Ir tuo požiūriu A.Kubiliaus vyriausybę reikėtų N kartų stipriau kritikuoti, nei asmenines premjero savybes, nes jis nėra diktatorius kaip pvz Lukašenka ir ne vienas vadovauja Lietuvos ekonominei politikai.___---------____
(*)" Ekonomikos sąvokos turi būti tiksliai apibrėžiamos ir tinkamai vartojamos, nes kitaip yra iškreipiama informacija apie ūkinius procesus. Lietuvoje vartojamų ekonomikos sąvokų painiavą kaipmat pastebi užsieniečiai.... Šio komentaro tikslas – atkreipti dėmesį į kai kurių su verslu susijusių sąvokų painų aiškinimą ir nenuoseklų ar netaisyklingą jų vartojimą, nurodyti būtinybę ginti lietuvių ekonominę terminiją nuo svetimybių. 1. Verslas, verslininkas ir VERSLUMAS ======== Daug nesusikalbėjimo yra susiję su „verslo“, „verslininko“ ir „verslumo“ sąvokų vartojimu. Šios trys sąvokos taip įvairiai vartojamos, kad dažnai būna nebeaišku, kas Lietuvoje laikytini verslininkais, kokių įregistruotų ūkio subjektų gausėjimas rodo verslumo lygio kilimą. Panagrinėkime kelis tokius pavyzdžius. Valdas Pruskus (2001: 63) rašo: „Suprantant verslo etiką siauresne reikšme – galima kalbėti apie profesionalaus verslininko etiką. Jos subjektas – verslininkas, kuris savo profesinėje veikloje demonstruoja požiūrį į egzistuojančias moralines vertybes ir normas siekdamas savų tikslų. Todėl profesinė verslininko etika didesnį dėmesį kreipia į tai, kaip jam dera elgtis siekiant savų tikslų.“ Savaime kyla klausimas, ką Lietuvoje reikėtų laikyti profesionaliu verslininku, kurio etiškus ar neetiškus veiksmus būtų galima analizuoti. Apskritai kokia ūkine komercine veikla užsiimantys Lietuvos gyventojai turėtų būti laikomi verslininkais – profesionaliais ar tokio lygio dar nepasiekusiais? Daug neaiškumo prideda žiniasklaida – leidžiamos „Verslo žinios“, „Verslo labirintas“, visais televizijos kanalais transliuojamos verslo naujienos ir kt. {...}. Lietuvoje bene vienintelis oficialus dokumentas, kuriame šiek tiek konkrečiau apibrėžiamos „verslo“ ir „verslininko“ sąvokos, tėra LR Civilinis kodeksas. Jo antrosios knygos 2.4 straipsnyje …pateiktas toks sąvokos „verslininkas“ apibrėžimas: „Fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais.“ … Tačiau minėtame „Ekonomikos terminų žodyne“ (2005: 280) pateikiamas visiškai kitoks termino „verslininkas“ aiškinimas: „Verslininkas (entrepreneur) – 1) ekonomikos teorijoje – asmuo, sujungiantis kapitalą, darbą ir kitus ekonominius išteklius tam tikrai pelno siekiančiai veiklai vykdyti; 2) verslo įmonės savininkas, akcijų savininkas“. Tokiam aiškinimui būdingi trys netikslumai. Pirma, painiojamos sąvokos „verslininkas“ ir „antrepreneris“ (arba „entrepreneris“). Antra, tik verslo įmonių savininkai tepriskiriami prie verslininkų. Trečia, visi akcijų turintys asmenys, t. y. akcijų savininkai, vadinami verslininkais. Vadinasi, verslininkais reikėtų laikyti asmenis, turinčius net ir nedidelį kiekį akcijų, taigi vos ne visus Lietuvos gyventojus. Panagrinėkime šiuos netikslumus plačiau. Lietuviškas žodis „verslininkas“ nėra visiškas angliškojo entrepreneur atitikmuo. Pastarasis į lietuvių kalbą dažniausiai yra verčiamas kaip „antrepreneris“. Šiuo ekonomikos terminu paprastai įvardijamas fizinis asmuo, kuris įkuria, steigia verslą, kuris yra tam tikro verslo įkūrėjas. Antai angliškajame verslo terminų žodyne Dictionary of Business Terms (2000: 222) žodis entrepreneur paaiškintas taip: „asmuo, įsteigiantis verslą. Terminas dažnai yra siejamas su asmeniu, kuris prisiima verslo riziką“. Toks aiškinimas rodo, kad antrepreneriu laikomas verslą įkuriantis fizinis asmuo, kuris imasi įgyvendinti rizikingą sumanymą, siekdamas gauti pelno. Įsteigtą įmonę jis paprastai perleidžia v e r s l i n i n k a m s, o pastarieji ir vykdo ūkinę komercinę veiklą. Taigi verslininkas skiriamas nuo antreprenerio, o verslininkystė – nuo antreprenerystės. Yra siūlymų skirti ir dar vieną sąvoką – intrapreneris (Pinchot 1985). Tai antrepreneris, užsiimantis jau veikiančio verslo subjekto tolesniu funkcionavimu ir tobulinimu. Tačiau lietuviškoje ekonominėje literatūroje toks skirtumas paprastai nedaromas, be to, ne visiškai aišku, kas yra antrepreneriški gebėjimai ir kaip jie taikomi organizuojant naują verslą. Manytume, kad verslininku reikėtų laikyti ir vadinti fizinį asmenį, kuris, pasikliaudamas savo verslumu, situacijos palankumu, vykdo ūkinę komercinę veiklą, siekdamas iš jos gauti verslo pajamų (t. y. naudos sau), ir savo veikla, tos veiklos produktais suteikia naudos kitiems. Kitaip čia aptartas sąvokas vertina kalbininkai. Kalbos patariamuosiuose leidiniuose paprastai pateikiama ir taisoma forma „entrepreneris“, o „antrepreneris“ iš viso neminimas. Vienas iš pateikiamų siūlymų – keisti tą žodį „verslininku“. Toks siūlymas pateikiamas Europos žodyne Eurovoc, kuriame terminas „verslininkas“ aiškinamas taip: „asmuo, kuriam priklauso verslas ir kuris organizuoja bei valdo verslą, prisiimdamas su tuo susijusią riziką“. Toks pat siūlymas, remiantis minėtu Europos žodynu, pateikiamas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainėje. Matyt, jis atsirado tada, kai žodis "entrepreneur" lietuvių kalboje buvo ką tik pasirodęs ir dar nežinota ekonominė šio žodžio prasmė. {...} Tačiau šioje knygelėje „entrepreneriui“ jau siūlomas naujas pakaitas – „įmonininkas“, o „entreprenerystę“ siūloma keisti „įmonių vadyba“ (Kalbos patarimai 2005: 46). Minėtame „Ekonomikos terminų žodyne“ pateikiamas paaiškinimas, kad verslininkas yra verslo įmonės savininkas, iš esmės prieštarauja Civiliniame kodekse pateiktam „verslininko“ sąvokos apibrėžimui. Juk galima būti įmonės (pvz., individualiosios įmonės, uždarosios akcinės bendrovės) savininku, turėti akcinės bendrovės akcijų ir kartu verstis profesine veikla. Tokiu atveju asmeniui priklausanti įmonė arba akcijos būtų tik jo turtas, nuosavybė. Iš šio turto gaunamos pajamos yra turto, o ne darbo ar verslo pajamos. Tokias pajamas asmuo gauna visiškai neįdėdamas savo darbo. Civiliniame kodekse pateiktas „verslininko“ sąvokos apibrėžimas leidžia aiškiai skirti Lietuvos gyventojus, kurių pajamas lemia vertimasis ūkine komercine veikla (t. y. verslininkus), nuo gyventojų, kurie gauna darbo pajamas (t. y. dirba pagal darbo ar autorinę sutartį), ir tų gyventojų, kurie verčiasi profesine veikla. Asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį (pramonėje, statyboje, paslaugų sferoje ir kt.) ir už atliekamą darbą gaunantis nors ir labai didelį darbo užmokestį, Civiliniame kodekse nelaikomas verslininku.-------- LR darbo kodekse ir Lietuvos statistikos metraštyje toks gyventojas vadinamas darbuotoju, neretai – samdomu darbuotoju. Tačiau be atsakymo lieka klausimas, ar verslininku gali būti vadinamas didelės įmonės ... vadovas, įmonių asociacijų ar įvairių konfederacijų darbuotojas. Iš Civiliniame kodekse pateikto „verslininko“ sąvokos apibrėžimo aiškiai matyti, kad verslininkas turi verstis verslu, t. y. ūkine komercine veikla. Manytume, kad verslininko pajamos (arba verslo pajamos) iš esmės skiriasi nuo darbo ir turto pajamų. Verslo pajamos sietinos tik su konkrečia fizinio asmens ūkine komercine veikla, iš šios veiklos gaunamomis pajamomis ir pelnu. Išskirtinis verslininką apibūdinantis bruožas yra tai, kad jam nemokama už atostogas, nesuteikiama nedarbingumo pašalpa susirgus. Išeitų, kad prie tikrųjų verslininkų Lietuvoje priskirtini tik individualia veikla besiverčiantys gyventojai. LR gventojų pajamų mokesčio įstatyme (LRS 2001) tokia veikla apibrėžiama taip: „Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ar kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskai- tant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.“ Palyginus šią įstatymo nuostatą su pateiktąja Civiliniame kodekse, galima daryti dvi išvadas. Pirmoji išvada yra susijusi su etikos dalykais: jei „ūkinė komercinė veikla“ (Civilinis kodeksas) yra „bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla“ (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas), tai šių dviejų įstatymų rengėjams reikėjo ją vienodai įvardyti. Kai pavadinimai įvairuoja, nerodoma pakankama pagarba tiems, kas tuos įstatymus skaito ir jais vadovaujasi. Juk taip ir lieka neaišku, ar gamybinė veikla laikytina ūkinės komercinės veiklos dalimi. Antroji išvada yra tokia: Lietuvos verslininkais gali būti laikomi tik verslo liudijimus turintys turgaus (pvz., Gariūnų) prekeiviai, užsiimantys turgaus prekyba pagal verslo liudijimus, kiti fiziniai asmenys, kurie verčiasi turėdami verslo liudijimus, gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, individualių įmonių savininkai, tikrųjų bei komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai ir ūkininkai. Beje, individualių įmonių savininkai ir ūkininkai nėra tų įmonių ar ūkių darbuotojai (jie negauna darbo užmokesčio) ir tai turi esminės įtakos taikant mokesčių įstatymų nuostatas. Priminsime, kad darbo sutartis tarp darbuotojo ir darbdavio yra susitarimas, kuriame apibrėžiamos to susitarimo dalyvių teisės ir pareigos. Susitarimo šalims negali atstovauti tas pats asmuo (įmonė ir savininkas, ūkininko ūkis ir ūkininkas). Visa tai rodo, kad Lietuvoje sąvokų „verslas“ ir „verslininkas“ supratimas yra gerokai iškreiptas. Iš tikrųjų verslininkais dažnai laikomi ne tie asmenys, kuriuos verslininkais vadina ir pripažįsta aptartieji Lietuvos įstatymai (Civilinis kodeksas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas), o p s e u d o v e r s l i n i n k a i – stambių akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių (pramonės, statybos, transporto, prekybos ir kitų rūšių ekonominės veiklos įmonių) vadovai. Tokie fiziniai asmenys, dirbantys samdomą vadovų darbą pagal darbo sutartį, nežinia kodėl laikomi stambiojo verslo atstovais. Bet pramonė, statyba, transportas ir kai kurių kitų rūšių ekonominė veikla siaurąja prasme nėra v e r s l a s. ---Kiekvienos rūšies ekonominės veiklos įmonės ar kitokie ūkio subjektai jungiasi į asociacijas, pastarosios – į konfederacijas. Juk Lietuvoje veikia Lietuvos pramonininkų konfederacija, kuri savo sudėtimi ir tikslais iš esmės skiriasi nuo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos. Dar vienas konkretus pavyzdys – LR ūkio ministerijos interneto svetainėje pateikiami tokie žinių apie šį ūkio subjektą skyreliai: ...„Pramonė ir verslas“, „Energetika“, „Prekyba“ ir kt. Kad pramonė skiriama nuo verslo, rodo ne tik interneto svetainė, bet ir pačios ministerijos struktūra. Vienas iš šios ministerijos struktūrinių padalinių yra Pramonės ir verslo departamentas. Taigi pramonė laikoma visiškai ne verslu, o tik verslui artima ekonomine veikla, nors ją kuruoja tas pats Ūkio ministerijos padalinys – Pramonės ir verslo departamentas. {...} Lietuvos VERSLUMO lygis labai žemas matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų.“ Savaime kyla klausimas: o kur ūkinė komercinė veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, ir kitokia individuali veikla? Juk šimtai tūkstančių ja besiverčiančių ūkio subjektų – fizinių asmenų verslumą rodo geriau nei juridiniai asmenys, t. y. smulkių ir vidutinių įmonių skaičius. Argi Gariūnai nerodo lietuviško verslumo? Kitaip verslumas aiškinamas Bendrajame programavimo dokumente: „Verslumo lygis, t. y. santykis tarp įregistruotų ūkio subjektų ir gyventojų skaičiaus, pakilo ir 2002 m. pradžioje siekė 4,6%; 2003 m. pradžioje pakilo iki 4,7%.“ Pažymėtina, kad ūkio subjektai skiriasi nuo verslo subjektų. Pavyzdžiui, statistikos duomenys apie Lietuvos ūkio subjektų skaičių apima ir tokių įregistruotų ūkio subjektų, kaip politinės partijos, profesinės sąjungos, labdaros fondai, religinės bendruomenės ir bendrijos, skaičių. Argi tokių įregistruotų ūkio subjektų gausėjimas rodo verslumo lygio kilimą Lietuvoje? Minėtame „Ekonomikos terminų žodyne“ (2005: 282–283) pateikiama tokia verslumo samprata: „Verslumas (entrepreneurship) – žmonių polinkis ir gebėjimas imtis ekonominės veiklos sujungiant kapitalą, darbą ir kitus ekonominius išteklius, siekiant gauti pelno ir prisiimti visą su šia veikla susijusią riziką.“ Panašiai verslumą su žmogaus gebėjimais sieja ir Rimvydas Jasinavičius (2006a: . Jo nuomone, veiklos rezultatyvumas priklauso nuo trijų gebėjimų – darbštumo, sistemiškumo ir verslumo. Autorius nurodo: „Darbštumas lemia mūsų, kaip specialistų, darbą Tvarkingumas darbo vietoje – kito mūsų įgimto gabumo – sistemiškumo požymis. Tačiau pasaulyje labai mažai yra laimingų žmonių, kurie tenkinasi tik tuo, ką jau turi. Žmogaus norai nuolat didėja, todėl jis yra skatinamas siekti naujų, nepatirtų dalykų. Štai šis žmogaus ĮGIMTAS gabumas ir yra verslumas. Verslumą stiprina mūsų vaizduotė, kurianti svajones apie ateitį, ir aistringas troškimas gyventi svajojamoje ateityje. Verslumas – visų pokyčių katalizatorius.“ Vėliau R. Jasinavičius (2006b: 7) dar priduria: „Verslumas nuolat skraidina mus į ateitį, darbas verčia gyventi dabartyje, o sistemiškumas sieja su praeitimi.“ Pateiktieji pavyzdžiai rodo nesusikalbėjimą, vienas kito nesupratimą. Toks nesusikalbėjimas atsiranda pirmiausia dėl to, kad verslas dažnai tapatinamas su ūkiu, o verslo subjektai – su ūkio subjektais. Antai televizijos žinios, kuriose kalbama ne tik apie verslą ir verslo subjektus, bet ir keliamos įvairios Lietuvos ūkio (ekonomikos) problemos ir nušviečiami svarbesnieji įvykiai, vadinamos verslo žiniomis. Tačiau sprendžiant apie įvairių šalių ekonomikos raidą, paprastai pateikiami ūkio (ekonomikos), o ne verslo raidos duomenys. Šalyje veikia Ūkio ministerija, o ne Verslo ministerija. Vadinasi, ir žinios per televiziją turėtų vadintis žiniomis apie šalies ūkį, o ne apie vieną mažą jo dalį – verslą. Antra, nėra nustatyta riba tarp dviejų sąvokų – „verslininko“ ir „antreprenerio“, taip pat ir „verslo antreprenerio“. Gal ėmus skirti šias dvi sąvokas aiškesnė taptų žodžių „verslumas“, „verslininkystė“ ir „antreprenerystė“ prasmė? Kol šios sąvokos nėra tiksliai apibrėžtos, neišvengiama painiavos. "-------- *)"APIE VERSLO KALBĄ", Pinigų studijos 2006/1 Aktualijos ir komentarai. Autoriai Jurgis Žvinklys, Eduardas Vytautas Vabalas.
(*)" Ekonomikos sąvokos turi būti tiksliai apibrėžiamos ir tinkamai vartojamos, nes kitaip yra iškreipiama informacija apie ūkinius procesus. Lietuvoje vartojamų ekonomikos sąvokų painiavą kaipmat pastebi užsieniečiai.... Šio komentaro tikslas – atkreipti dėmesį į kai kurių su verslu susijusių sąvokų painų aiškinimą ir nenuoseklų ar netaisyklingą jų vartojimą, nurodyti būtinybę ginti lietuvių ekonominę terminiją nuo svetimybių. 1. Verslas, verslininkas ir VERSLUMAS ======== Daug nesusikalbėjimo yra susiję su „verslo“, „verslininko“ ir „verslumo“ sąvokų vartojimu. Šios trys sąvokos taip įvairiai vartojamos, kad dažnai būna nebeaišku, kas Lietuvoje laikytini verslininkais, kokių įregistruotų ūkio subjektų gausėjimas rodo verslumo lygio kilimą. Panagrinėkime kelis tokius pavyzdžius. Valdas Pruskus (2001: 63) rašo: „Suprantant verslo etiką siauresne reikšme – galima kalbėti apie profesionalaus verslininko etiką. Jos subjektas – verslininkas, kuris savo profesinėje veikloje demonstruoja požiūrį į egzistuojančias moralines vertybes ir normas siekdamas savų tikslų. Todėl profesinė verslininko etika didesnį dėmesį kreipia į tai, kaip jam dera elgtis siekiant savų tikslų.“ Savaime kyla klausimas, ką Lietuvoje reikėtų laikyti profesionaliu verslininku, kurio etiškus ar neetiškus veiksmus būtų galima analizuoti. Apskritai kokia ūkine komercine veikla užsiimantys Lietuvos gyventojai turėtų būti laikomi verslininkais – profesionaliais ar tokio lygio dar nepasiekusiais? Daug neaiškumo prideda žiniasklaida – leidžiamos „Verslo žinios“, „Verslo labirintas“, visais televizijos kanalais transliuojamos verslo naujienos ir kt. {...}. Lietuvoje bene vienintelis oficialus dokumentas, kuriame šiek tiek konkrečiau apibrėžiamos „verslo“ ir „verslininko“ sąvokos, tėra LR Civilinis kodeksas. Jo antrosios knygos 2.4 straipsnyje …pateiktas toks sąvokos „verslininkas“ apibrėžimas: „Fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais.“ … Tačiau minėtame „Ekonomikos terminų žodyne“ (2005: 280) pateikiamas visiškai kitoks termino „verslininkas“ aiškinimas: „Verslininkas (entrepreneur) – 1) ekonomikos teorijoje – asmuo, sujungiantis kapitalą, darbą ir kitus ekonominius išteklius tam tikrai pelno siekiančiai veiklai vykdyti; 2) verslo įmonės savininkas, akcijų savininkas“. Tokiam aiškinimui būdingi trys netikslumai. Pirma, painiojamos sąvokos „verslininkas“ ir „antrepreneris“ (arba „entrepreneris“). Antra, tik verslo įmonių savininkai tepriskiriami prie verslininkų. Trečia, visi akcijų turintys asmenys, t. y. akcijų savininkai, vadinami verslininkais. Vadinasi, verslininkais reikėtų laikyti asmenis, turinčius net ir nedidelį kiekį akcijų, taigi vos ne visus Lietuvos gyventojus. Panagrinėkime šiuos netikslumus plačiau. Lietuviškas žodis „verslininkas“ nėra visiškas angliškojo entrepreneur atitikmuo. Pastarasis į lietuvių kalbą dažniausiai yra verčiamas kaip „antrepreneris“. Šiuo ekonomikos terminu paprastai įvardijamas fizinis asmuo, kuris įkuria, steigia verslą, kuris yra tam tikro verslo įkūrėjas. Antai angliškajame verslo terminų žodyne Dictionary of Business Terms (2000: 222) žodis entrepreneur paaiškintas taip: „asmuo, įsteigiantis verslą. Terminas dažnai yra siejamas su asmeniu, kuris prisiima verslo riziką“. Toks aiškinimas rodo, kad antrepreneriu laikomas verslą įkuriantis fizinis asmuo, kuris imasi įgyvendinti rizikingą sumanymą, siekdamas gauti pelno. Įsteigtą įmonę jis paprastai perleidžia v e r s l i n i n k a m s, o pastarieji ir vykdo ūkinę komercinę veiklą. Taigi verslininkas skiriamas nuo antreprenerio, o verslininkystė – nuo antreprenerystės. Yra siūlymų skirti ir dar vieną sąvoką – intrapreneris (Pinchot 1985). Tai antrepreneris, užsiimantis jau veikiančio verslo subjekto tolesniu funkcionavimu ir tobulinimu. Tačiau lietuviškoje ekonominėje literatūroje toks skirtumas paprastai nedaromas, be to, ne visiškai aišku, kas yra antrepreneriški gebėjimai ir kaip jie taikomi organizuojant naują verslą. Manytume, kad verslininku reikėtų laikyti ir vadinti fizinį asmenį, kuris, pasikliaudamas savo verslumu, situacijos palankumu, vykdo ūkinę komercinę veiklą, siekdamas iš jos gauti verslo pajamų (t. y. naudos sau), ir savo veikla, tos veiklos produktais suteikia naudos kitiems. Kitaip čia aptartas sąvokas vertina kalbininkai. Kalbos patariamuosiuose leidiniuose paprastai pateikiama ir taisoma forma „entrepreneris“, o „antrepreneris“ iš viso neminimas. Vienas iš pateikiamų siūlymų – keisti tą žodį „verslininku“. Toks siūlymas pateikiamas Europos žodyne Eurovoc, kuriame terminas „verslininkas“ aiškinamas taip: „asmuo, kuriam priklauso verslas ir kuris organizuoja bei valdo verslą, prisiimdamas su tuo susijusią riziką“. Toks pat siūlymas, remiantis minėtu Europos žodynu, pateikiamas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainėje. Matyt, jis atsirado tada, kai žodis "entrepreneur" lietuvių kalboje buvo ką tik pasirodęs ir dar nežinota ekonominė šio žodžio prasmė. {...} Tačiau šioje knygelėje „entrepreneriui“ jau siūlomas naujas pakaitas – „įmonininkas“, o „entreprenerystę“ siūloma keisti „įmonių vadyba“ (Kalbos patarimai 2005: 46). Minėtame „Ekonomikos terminų žodyne“ pateikiamas paaiškinimas, kad verslininkas yra verslo įmonės savininkas, iš esmės prieštarauja Civiliniame kodekse pateiktam „verslininko“ sąvokos apibrėžimui. Juk galima būti įmonės (pvz., individualiosios įmonės, uždarosios akcinės bendrovės) savininku, turėti akcinės bendrovės akcijų ir kartu verstis profesine veikla. Tokiu atveju asmeniui priklausanti įmonė arba akcijos būtų tik jo turtas, nuosavybė. Iš šio turto gaunamos pajamos yra turto, o ne darbo ar verslo pajamos. Tokias pajamas asmuo gauna visiškai neįdėdamas savo darbo. Civiliniame kodekse pateiktas „verslininko“ sąvokos apibrėžimas leidžia aiškiai skirti Lietuvos gyventojus, kurių pajamas lemia vertimasis ūkine komercine veikla (t. y. verslininkus), nuo gyventojų, kurie gauna darbo pajamas (t. y. dirba pagal darbo ar autorinę sutartį), ir tų gyventojų, kurie verčiasi profesine veikla. Asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį (pramonėje, statyboje, paslaugų sferoje ir kt.) ir už atliekamą darbą gaunantis nors ir labai didelį darbo užmokestį, Civiliniame kodekse nelaikomas verslininku.-------- LR darbo kodekse ir Lietuvos statistikos metraštyje toks gyventojas vadinamas darbuotoju, neretai – samdomu darbuotoju. Tačiau be atsakymo lieka klausimas, ar verslininku gali būti vadinamas didelės įmonės ... vadovas, įmonių asociacijų ar įvairių konfederacijų darbuotojas. Iš Civiliniame kodekse pateikto „verslininko“ sąvokos apibrėžimo aiškiai matyti, kad verslininkas turi verstis verslu, t. y. ūkine komercine veikla. Manytume, kad verslininko pajamos (arba verslo pajamos) iš esmės skiriasi nuo darbo ir turto pajamų. Verslo pajamos sietinos tik su konkrečia fizinio asmens ūkine komercine veikla, iš šios veiklos gaunamomis pajamomis ir pelnu. Išskirtinis verslininką apibūdinantis bruožas yra tai, kad jam nemokama už atostogas, nesuteikiama nedarbingumo pašalpa susirgus. Išeitų, kad prie tikrųjų verslininkų Lietuvoje priskirtini tik individualia veikla besiverčiantys gyventojai. LR gventojų pajamų mokesčio įstatyme (LRS 2001) tokia veikla apibrėžiama taip: „Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ar kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskai- tant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.“ Palyginus šią įstatymo nuostatą su pateiktąja Civiliniame kodekse, galima daryti dvi išvadas. Pirmoji išvada yra susijusi su etikos dalykais: jei „ūkinė komercinė veikla“ (Civilinis kodeksas) yra „bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla“ (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas), tai šių dviejų įstatymų rengėjams reikėjo ją vienodai įvardyti. Kai pavadinimai įvairuoja, nerodoma pakankama pagarba tiems, kas tuos įstatymus skaito ir jais vadovaujasi. Juk taip ir lieka neaišku, ar gamybinė veikla laikytina ūkinės komercinės veiklos dalimi. Antroji išvada yra tokia: Lietuvos verslininkais gali būti laikomi tik verslo liudijimus turintys turgaus (pvz., Gariūnų) prekeiviai, užsiimantys turgaus prekyba pagal verslo liudijimus, kiti fiziniai asmenys, kurie verčiasi turėdami verslo liudijimus, gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, individualių įmonių savininkai, tikrųjų bei komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai ir ūkininkai. Beje, individualių įmonių savininkai ir ūkininkai nėra tų įmonių ar ūkių darbuotojai (jie negauna darbo užmokesčio) ir tai turi esminės įtakos taikant mokesčių įstatymų nuostatas. Priminsime, kad darbo sutartis tarp darbuotojo ir darbdavio yra susitarimas, kuriame apibrėžiamos to susitarimo dalyvių teisės ir pareigos. Susitarimo šalims negali atstovauti tas pats asmuo (įmonė ir savininkas, ūkininko ūkis ir ūkininkas). Visa tai rodo, kad Lietuvoje sąvokų „verslas“ ir „verslininkas“ supratimas yra gerokai iškreiptas. Iš tikrųjų verslininkais dažnai laikomi ne tie asmenys, kuriuos verslininkais vadina ir pripažįsta aptartieji Lietuvos įstatymai (Civilinis kodeksas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas), o p s e u d o v e r s l i n i n k a i – stambių akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių (pramonės, statybos, transporto, prekybos ir kitų rūšių ekonominės veiklos įmonių) vadovai. Tokie fiziniai asmenys, dirbantys samdomą vadovų darbą pagal darbo sutartį, nežinia kodėl laikomi stambiojo verslo atstovais. Bet pramonė, statyba, transportas ir kai kurių kitų rūšių ekonominė veikla siaurąja prasme nėra v e r s l a s. ---Kiekvienos rūšies ekonominės veiklos įmonės ar kitokie ūkio subjektai jungiasi į asociacijas, pastarosios – į konfederacijas. Juk Lietuvoje veikia Lietuvos pramonininkų konfederacija, kuri savo sudėtimi ir tikslais iš esmės skiriasi nuo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos. Dar vienas konkretus pavyzdys – LR ūkio ministerijos interneto svetainėje pateikiami tokie žinių apie šį ūkio subjektą skyreliai: ...„Pramonė ir verslas“, „Energetika“, „Prekyba“ ir kt. Kad pramonė skiriama nuo verslo, rodo ne tik interneto svetainė, bet ir pačios ministerijos struktūra. Vienas iš šios ministerijos struktūrinių padalinių yra Pramonės ir verslo departamentas. Taigi pramonė laikoma visiškai ne verslu, o tik verslui artima ekonomine veikla, nors ją kuruoja tas pats Ūkio ministerijos padalinys – Pramonės ir verslo departamentas. {...} Lietuvos VERSLUMO lygis labai žemas matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų.“ Savaime kyla klausimas: o kur ūkinė komercinė veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus, ir kitokia individuali veikla? Juk šimtai tūkstančių ja besiverčiančių ūkio subjektų – fizinių asmenų verslumą rodo geriau nei juridiniai asmenys, t. y. smulkių ir vidutinių įmonių skaičius. Argi Gariūnai nerodo lietuviško verslumo? Kitaip verslumas aiškinamas Bendrajame programavimo dokumente: „Verslumo lygis, t. y. santykis tarp įregistruotų ūkio subjektų ir gyventojų skaičiaus, pakilo ir 2002 m. pradžioje siekė 4,6%; 2003 m. pradžioje pakilo iki 4,7%.“ Pažymėtina, kad ūkio subjektai skiriasi nuo verslo subjektų. Pavyzdžiui, statistikos duomenys apie Lietuvos ūkio subjektų skaičių apima ir tokių įregistruotų ūkio subjektų, kaip politinės partijos, profesinės sąjungos, labdaros fondai, religinės bendruomenės ir bendrijos, skaičių. Argi tokių įregistruotų ūkio subjektų gausėjimas rodo verslumo lygio kilimą Lietuvoje? Minėtame „Ekonomikos terminų žodyne“ (2005: 282–283) pateikiama tokia verslumo samprata: „Verslumas (entrepreneurship) – žmonių polinkis ir gebėjimas imtis ekonominės veiklos sujungiant kapitalą, darbą ir kitus ekonominius išteklius, siekiant gauti pelno ir prisiimti visą su šia veikla susijusią riziką.“ Panašiai verslumą su žmogaus gebėjimais sieja ir Rimvydas Jasinavičius (2006a: . Jo nuomone, veiklos rezultatyvumas priklauso nuo trijų gebėjimų – darbštumo, sistemiškumo ir verslumo. Autorius nurodo: „Darbštumas lemia mūsų, kaip specialistų, darbą Tvarkingumas darbo vietoje – kito mūsų įgimto gabumo – sistemiškumo požymis. Tačiau pasaulyje labai mažai yra laimingų žmonių, kurie tenkinasi tik tuo, ką jau turi. Žmogaus norai nuolat didėja, todėl jis yra skatinamas siekti naujų, nepatirtų dalykų. Štai šis žmogaus ĮGIMTAS gabumas ir yra verslumas. Verslumą stiprina mūsų vaizduotė, kurianti svajones apie ateitį, ir aistringas troškimas gyventi svajojamoje ateityje. Verslumas – visų pokyčių katalizatorius.“ Vėliau R. Jasinavičius (2006b: 7) dar priduria: „Verslumas nuolat skraidina mus į ateitį, darbas verčia gyventi dabartyje, o sistemiškumas sieja su praeitimi.“ Pateiktieji pavyzdžiai rodo nesusikalbėjimą, vienas kito nesupratimą. Toks nesusikalbėjimas atsiranda pirmiausia dėl to, kad verslas dažnai tapatinamas su ūkiu, o verslo subjektai – su ūkio subjektais. Antai televizijos žinios, kuriose kalbama ne tik apie verslą ir verslo subjektus, bet ir keliamos įvairios Lietuvos ūkio (ekonomikos) problemos ir nušviečiami svarbesnieji įvykiai, vadinamos verslo žiniomis. Tačiau sprendžiant apie įvairių šalių ekonomikos raidą, paprastai pateikiami ūkio (ekonomikos), o ne verslo raidos duomenys. Šalyje veikia Ūkio ministerija, o ne Verslo ministerija. Vadinasi, ir žinios per televiziją turėtų vadintis žiniomis apie šalies ūkį, o ne apie vieną mažą jo dalį – verslą. Antra, nėra nustatyta riba tarp dviejų sąvokų – „verslininko“ ir „antreprenerio“, taip pat ir „verslo antreprenerio“. Gal ėmus skirti šias dvi sąvokas aiškesnė taptų žodžių „verslumas“, „verslininkystė“ ir „antreprenerystė“ prasmė? Kol šios sąvokos nėra tiksliai apibrėžtos, neišvengiama painiavos. "-------- *)"APIE VERSLO KALBĄ", Pinigų studijos 2006/1 Aktualijos ir komentarai. Autoriai Jurgis Žvinklys, Eduardas Vytautas Vabalas.
Lyderiu niekada nebus melagis ir didžiausias ES demagogas.
Gereusias maldeikienei tėra tik kelias partijas pakeitęs maldeikis.
O man atrodo, kad jie abu eiliniai šmikiai.
O man atrodo, kad jie abu eiliniai šmikiai.
Noreciau patikslinti viena jusu vartojama termina:
Verslinykai... t.y. prisisiurbeliai
manau teisingiau butu sita kategorija isplesti pridedant ir laukinius kapitalistus. O vadinti juos visus VERKSLININKAIS.
manau jie to verti.
Vien tik zaidimas su dividendais ir vokeliais ko vertas :)
Verslinykai... t.y. prisisiurbeliai
manau teisingiau butu sita kategorija isplesti pridedant ir laukinius kapitalistus. O vadinti juos visus VERKSLININKAIS.
manau jie to verti.
Vien tik zaidimas su dividendais ir vokeliais ko vertas :)
jis labiau kiršina nei telkia
". Negaliu to atleisti nei partijoms, nei premjerui, nei prezidentei. Negaliu suprasti ir visuomenės, kurioje 92 proc. žmonių gyvena iš darbo užmokesčio, nėra nė vienos tikrai kairiosios partijos. " - o taip, kaip nacionalinės patologijos diagnozė - humanistinės kultūros tragiška stoka ...
Aušra Maldeikienė: Andrius Kubilius nėra telkiantis lyderis