Taigi kuo reikšminga Lietuvai rugpjūčio 31-oji kaip atmintina diena? Ogi tuo, kad lygiai prieš 21 metus, 1993-aisiais, rugpjūčio 31 dieną, 23 val. 47 min., pro Kenos geležinkelio stotį pravažiavo paskutinis ešelonas su okupacinės Rusijos kariuomenės 108-ojo pulko, dislokuoto Kaune, kareiviais ir karine technika. O tai reiškia, kad tą dieną po 53 raudonosios vergijos metų Lietuva tapo visiškai laisva, visateisė savo valstybės teritorijos šeimininkė su sostine Vilniumi bei Klaipėdos uostu.
Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, pagal kuriuos Stalinas ir Hitleris pasidalijo Rytų Europą, buvo vienas svarbiausių argumentų parlamentiniu būdu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tautinio atgimimo laikotarpiu, sužinojus visą tiesą apie šiuos dokumentus, kaip priežastis, lėmusias Lietuvos Respublikos valstybingumo praradimą, išsikristalizavo esminis reikalavimas Sovietų Sąjungos (SSRS) vadovybei: paskelbti slaptuosius protokolus, kaip teisiškai negaliojančius nuo pat jų pasirašymo dienos ir panaikinti su jais susijusias pasekmes, t. y. atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir išvesti iš jos teritorijos okupacinę kariuomenę. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir kitos politinės jėgos 1989-aisiais manė, kad svarbiausi tikslai, siekiant okupacijos ir aneksijos padarinių anuliavimo, yra 1940 metais vykusių Liaudies seimo rinkimų ir šio marionetinio seimo dokumentų paskelbimas kaip neteisėtų ir neturinčių juridinės galios, taip pat derybos su SSRS dėl okupacinės kariuomenės laipsniško išvedimo iš Lietuvos teritorijos.
Lietuvos žmonių dvasinis protestas prieš raudonųjų pavergėjų kariuomenės buvimą, įgavęs aktyvios politinės veiklos formą, pasireiškė įvairiais būdais. Iš SSRS gynybos ministerijos buvo reikalaujama, kad Lietuvos jaunuoliai karinę tarnybą atliktų Lietuvos teritorijoje. Organizuota parašų rinkimo akcija: peticijoje, adresuotoje SSRS, VFR, VDR vyriausybėms bei JTO generaliniam sekretoriui, reikalauta, kad SSRS išvestų okupacinę kariuomenę iš Baltijos respublikų ir leistų jose surengti laisvus rinkimus, kuriuos stebėtų JTO generalinio sekretoriaus įgalioti atstovai. Surinkta 1,5 milijono parašų. Taip pat buvo boikotuojamas šaukimas į sovietinę armiją, grąžinami kariniai bilietai ir prirašymų liudijimai. Karo prievolininkai savo sprendimą motyvavo 1945 metais Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl okupuotų šalių. Jos 51-ojo straipsnio trečioji dalis draudžia okupacinei valstybei imti į savo armiją pavergtos šalies piliečius (šią Konvenciją buvo pasirašiusi ir SSRS). Lietuvos komunistų partija (LKP) tuo metu reiškė kategorišką nepasitenkinimą sovietų okupuotoje Lietuvoje prasidėjusiu karinių bilietų grąžinimu ir šaukimo į sovietinę armija boikotu, nes visa tai, anot LKP, gali turėti neigiamų padarinių. LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas teigė: „Galime labai daug pasiekti Lietuvoje (...) atsisakę dviejų lozungų: šūkių išeiti iš Tarybų Sąjungos ir „Šalin okupantus!“
Surengtas pirmas pokario Lietuvoje referendumas dėl SSRS kareivių, dislokuotų Lietuvos teritorijoje, dalyvavimo rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, jog sovietinės armijos buvimas Lietuvos žemėje visiškai nepageidautinas.
Be to, ir pats Kremlius 1989 metų gruodžio pabaigoje neišvengė prisipažinimo, jog dėl Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų Baltijos valstybės neteko savo nepriklausomybės.
Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo SSRS kariuomenė tapo pagrindiniu slenkančios agresijos židiniu, trukdė Lietuvai būti visateise valstybės teritorijos šeimininke. Todėl nepriklausomos Lietuvos valdžia pagrindiniu užsienio politikos uždaviniu paskelbė teisinių santykių su SSRS atkūrimą siekiant svarbiausio tikslo – tėvynės išvadavimo iš 1939 metais užplūdusių atėjūnų (juk pirmieji SSRS kariai Lietuvoje atsirado ne 1940 metais, o 1939-aisiais, po sovietinių bazių įkūrimo). Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai akivaizdžiai parodė, koks Damoklo kardas kabo virš laisvę mylinčios tautos ir kaip svarbu kuo greičiau išvesti svetimųjų kariuomenę.
Šios kariuomenės išvedimą, žinoma, paspartino ir komunistinio režimo žlugimas po nepavykusio 1991-ųjų rugpjūčio pučo, kai pergalę iškovojo demokratinės Rusijos jėgos. 1991 metų rugsėjo 6 dieną SSRS Valstybės Taryba pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pritarė jos norui įstoti į Jungtinių Tautų Organizaciją bei prisijungti prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO). Iš pasaulio žemėlapio išnykus Sovietų Sąjungai, o Rusijos Federacijai tapus SSRS teisių ir pareigų perėmėja, Lietuvos politikai suvokė, kad atėjo metas pradėti laužti derybų ledus. 1992 metų sausio 17 dieną Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio iniciatyva Maskvoje įvyko jo susitikimas su Rusijos prezidentu B. Jelcinu. Pažymėtina, kad abiejų vadovų pasirašytame dokumente Rusijos kariuomenė, esanti Lietuvoje, jau traktuojama kaip iš Lietuvos išvedama kariuomenė, kurios veiksmai, pasak V. Landsbergio, negali pažeisti Lietuvos Respublikos suvereniteto ir įstatymų.
Sovietinės armijos išvedimui taip pat daug pasitarnavo ir viešoji pasaulio opinija. Rusija negalėjo neatsižvelgti į užsienio valstybių raginimus. Ji buvo priversta išsikraustyti, nes norėjo visiems įrodyti, kad laikosi visuotinai priimtų principų. O juk pagrindinis principas, kurį pripažįsta visas civilizuotas pasaulis, tarptautinėje teisėje apibrėžiamas taip: suverenios valstybės teritorijoje, be jos sutikimo, negali būti dislokuota svetima kariuomenė. Priešingu atveju, tokie veiksmai vertinami kaip šiurkštus tarptautinės teisės normų pažeidimas.
Dar prieš ESBO pasitarimą Helsinkyje Sąjūdžio iniciatyva 1992 metų birželio 14 dieną surengtas referendumas, kuriame Lietuvos žmonės pasisakė už greitą sovietinės kariuomenės išvedimą. Referendumo rezultatai turėjo didelį poveikį Helsinkio viršūnių susitikimui, nes visų šalių dalyvių aprobuotas Baigiamojo dokumento 15 paragrafas, reikalaujantis iš Rusijos visiško kariuomenės išvedimo. Tokiai nuostatai pritarė ir Rusijos vadovybė, nors anksčiau minėjo, kad techniškai įmanoma išvedimo data – tik 1999-ieji, vėliau – 1994-ųjų pabaiga. Be to, Lietuvai buvo primetamos kariškių butų, rusakalbių teisių bei kitokios problemos. Tik po referendumo ir Helsinkio viršūnių susitikimo ledai pajudėjo. 1992 metų rugsėjo 8 dieną Maskvoje Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas abiejų valstybių vadovų – V. Landsbergio ir B. Jelcino akivaizdoje pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, pagal kurį okupacinė kariuomenė turėjo būti išvesta iki 1993 metų rugpjūčio 31 dienos.
Kariuomenės išvedimas vyko griežtai pagal numatytus terminus, kol 1993 metų rugpjūtį neprasidėjo nesusipratimai. Rugpjūčio 17 dieną A. Butkevičius paskelbė nelinksmą naujieną, kad Rusijos Šiaurės vakarų grupės vadas generolas pulkininkas L. Majorovas telefonu pranešė, jog sustabdomas kai kurių kariuomenės dalinių išvedimas. Jo teigimu, tokį sprendimą „lėmė nesėkminga Rusijos ir Lietuvos derybų delegacijų darbo eiga, ypač tai, kad Rusijos pusei visiškai nepriimtinas reikalavimas dėl žalos atlyginimo“. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas, ieškodamas išeities iš susidariusios padėties, rugpjūčio 18 dieną telefoninio pokalbio metu susitarė susitikti su B. Jelcinu rugpjūčio 23 dieną. Tačiau šį susitikimą atšaukė, paklausęs aštuonių opozicinių partijų reikalavimo nevykti į Maskvą ir nepasirašyti su Rusija jokių sutarčių, kol Lietuvos nepaliko okupacinė kariuomenė. Pasak V. Landsbergio, kariuomenės išvedimo sustabdymas ir derybų nutraukimas – „tai politinė provokacija, pastanga sukurti konfliktą“. O konfliktas iš tikrųjų galėjo įvykti. Pasirodo, Rusijos Šiaurės vakarų kariuomenės grupės vadovybei buvo suteiktas leidimas išduoti ginklus, jei prireiktų ginti „savo garbę ir orumą“. O Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, jog „esant kokioms nors provokacijoms ar kitiems neatsakingiems veiksmams Rusijos pusės atsakymas bus greitas, praktiškas ir neatidėliotinas“.
Praėjus neramiai savaitei, rugpjūčio 30 dieną 12 val. Prezidentas A. Brazauskas per radiją pranešė, kad rytą kalbėjosi telefonu su B. Jelcinu ir susitarė, jog kariuomenė bus išvesta iki rugpjūčio 31 dienos. Anot Prezidento, „pasiteisino tvirtos ir kartu ramios politikos linija, kurios Lietuvos diplomatija ir aš, kaip Prezidentas, laikėmės pastarąją savaitę.
Įdomu tai, kad pasirašyti šį istorinį įvykį fiksuojantį dokumentą neatvyko nei Rusijos valstybinė delegacija, nei kariuomenės išvedimą koordinavęs generolas pulkininkas L. Majorovas.
Vis dėlto istorinis teisingumas triumfavo – raudonieji pavergėjai paliko mūsų suniokotą protėvių žemę. Jie išėjo!
Tikėkimės, kad nebesugrįš...
