Priklausomybė ne visada matoma plika akimi ir pastebima iš pirmo žvilgsnio. Žmogus gali dirbti, vadovauti, kurti šeimą ir atrodyti linksmas, o jo liga dar ilgai likti paslėpta.
Kunigas K. Dvareckas, daugelį metų lydintis priklausomus žmones sveikimo kelyje, sako, kad vienas svarbiausių perspėjimų – bandymas kažkokia medžiaga ar elgesiu nuolat pakeisti tai, ką žmogus jaučia.
Štai kada prasideda priklausomybė
Su psichoaktyviomis medžiagomis ar rizikingu elgesiu susidurti gali kiekvienas, tačiau ne visi į juos įsitraukia vienodai.
Pasak K. Dvarecko, dalis žmonių savo kasdienybėje jaučiasi pakankamai gerai, o kiti medžiagos poveikį patiria tarsi trūkstamą detalę – ji padeda trumpam nuslopinti gėdą, baimę ar nerimą. Taip gali įsitvirtinti įprotis nemalonią būseną ne išgyventi, o kuo greičiau pakeisti:
„Į priklausomybę linkę asmenys turi vidinį poreikį pakeisti savo būseną. Nepriimu liūdesio, bet noriu jį pakeisti, nepriimu nerimo, bet noriu jį slopinti. Visi mūsų jausmai ateina pranešti, kad kažkur gyvenime esame nedėmesingi ar kažką praleidžiame. O mes, užuot padarę išvadas, tuos pranašus tiesiog užslopiname.“
K. Dvareckas priklausomybę apibūdina kaip psichikos ir elgesio sutrikimą, kylantį dėl medžiagų vartojimo arba žalingo elgesio, kai žmogus tęsia veiksmus nepaisydamas skaudžių pasekmių.
Tai nėra vien valios ar moralinio silpnumo klausimas. Kuo ilgiau ignoruojamos priežastys, dėl kurių norisi nuskausminti save, tuo labiau gali gilėti ir pati problema.
Priklausomo žmogaus išvaizda ir elgesys taip pat priklauso nuo ligos stadijos. Pradžioje jis gali būti socialus, dirbti atsakingą darbą, vadovauti kolektyvui ir aplinkiniams nekelti įtarimų.
„Lošėjas gali būti labai efektyvus, puikiai vadovauti, būti sąmojingas, linksmas, charizmatiškas“, – sako Dvareckas. Tik ligai progresuojant gali pradėti ryškėti skolos, melas, santykių ir darbo problemos.
Jaunimą vilioja kvapais ir spalvingomis pakuotėmis
Vienas didžiausių K. Dvarecko rūpesčių – jauni žmonės. Jo teigimu, dabar paauglius pasiekia daug skirtingų būdų išbandyti psichoaktyvias medžiagas, o dalis elektroninių cigarečių atrodo kaip saldumynai ir kvepia vaisiais.
Patraukli išvaizda gali klaidinti ne tik vaikus, bet ir tėvus, kurie įrenginį palaiko nepavojingu ar prilygina įprastai cigaretei: „Praeikite pro elektroninių cigarečių parduotuvę – pamatysite, kad ji atrodo kaip saldainių skyrius.“
Naujienų portalo tv3.lt pašnekovas sako, kad jauni žmonės kartais maišo skirtingas medžiagas, o jų vartojimą gali lydėti psichikos sveikatos sutrikimai.
Pasak jo, daliai jaunuolių prasideda haliucinacijos ar psichozės, jie patenka į psichiatrijos ligonines, o kartu praranda studijas, emocinę pusiausvyrą ir įprastą gyvenimo ritmą.
Jis pabrėžia, kad kuo vėliau žmogus pradeda eksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis, tuo geriau, tačiau pagalbos jaunimui Lietuvoje, jo vertinimu, vis dar trūksta.
Pašnekovas pastebi, kad kažką išbandyti skatina ir noras pritapti prie bendraamžių, būti madingos grupės dalimi. Tačiau rizika skirtingiems žmonėms nėra vienoda.
Vienam vartojimas ilgai gali neatrodyti turintis pasekmių, kitam jos greitai tampa sunkios ir negrįžtamos.
K. Dvarecko nuomone, geriausia apskritai neeksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis, o jei kyla klausimų, nelaukti, kol problema išryškės, bet kreiptis pagalbos.
Pašnekovas pokalbio metu išskiria Kauno paauglių skyrių Respublikiniame priklausomybės ligų centre, kuriame dirbama su priklausomais paaugliais.
Kitos iniciatyvos, pasak jo, dar tik kuriasi. Todėl tėvams svarbu neapsiriboti vien draudimu ar bausmėmis – įtarus vartojimą, verta ieškoti specialistų konsultacijos, net jei pats jaunuolis problemą neigia.
Vaistų priklausomybė gali likti nepastebėta
K. Dvareckas išskiria žmones, kurie ilgą laiką vartoja psichotropinius vaistus. Jis atkreipia dėmesį į atvejus, kai vaistai vartojami metų metus ir vis didesnėmis dozėmis, nors tokio ilgalaikio vartojimo nerekomenduoja ir dalis psichiatrų.
„Tas žmogus gal ir nejaučia nerimo ar kitų būsenų, nuo kurių bėga, bet ilgainiui jis apskritai nieko nejaučia. Negavęs vaistų jis jaučia abstinenciją, o kai juos vartoja – nieko.“
K. Dvareckas įspėja, kad vaistų vartojimo negalima nutraukti savarankiškai, ypač jei jie vartoti ilgai ar didelėmis dozėmis.
Dėl mažinimo ir nutraukimo plano reikia tartis su gydytoju. Jo žodžiais tariant, ši priklausomybė kartais slepiasi po įprasto gyvenimo paviršiumi, todėl žmogus ir aplinkiniai gali ilgai nesuprasti, kad reikalinga pagalba.
Lošimui užtenka telefono
Trečias nerimą keliantis reiškinys – elgesio priklausomybės, ypač lošimas. Telefonu galima prisijungti prie lošimų, skolintis pinigų ir tęsti žaidimą taip, kad šeima nieko neįtartų.
K. Dvareckas sako, kad finansiniai lošimo padariniai gali būti ypač sunkūs – nėra tokios ribos, kuri sustabdytų pralošiamą sumą, kaip organizmas galiausiai sustabdo išgeriamą alkoholio kiekį.
„Lošėjui, kai atsiranda liga, ilgainiui bet kokia kaina reikia užsimiršti, akimirkai nuskausminti save ir toliau lošti. Jis gali bet ką užstatyti, kad tik galėtų lošti“, – įsitikinęs K. Dvareckas.
Lošimo priklausomybė veikia ir psichiką, ir žmogaus gyvenimą už žaidimo ribų. Kunigas kalba apie prarastus santykius, interesų nykimą, sustojusias studijas, skolas ir beviltiškumo jausmą.
Jis teigia, kad lošėjų patiriamos finansinės netektys gali būti ypač didelės, o kai kuriuos žmones užklumpa ir savižudybės rizika. Todėl į skolų mastą ir staiga pasikeitusį elgesį artimieji turėtų reaguoti rimtai.
Priklausomybė paliečia visą šeimą
Artimieji dažnai pirmieji pastebi, kad kažkas yra negerai, tačiau kartu gali netyčia palaikyti ligą, o ne padėti ją gydyti. Jie moka skolas, teisina žmogų darbdaviams ar giminėms, tiki pažadais, kad vartojimas ar lošimas daugiau nepasikartos.
Kunigas K. Dvareckas sako, kad tai daroma iš meilės ir rūpesčio, bet ta pagalba pinigais gali tik suteikti pagrindą priklausomybei vystytis. Priklausomas žmogus, pajutęs, kad problemos „lengvai“ išsisprendžia, toliau loš:
„Iš didžiulės meilės ir rūpesčio artimieji tampa ligos donorais, o ne tais, kurie užkardo įsijautimą ir nukreipia į sveikimą. Priklausomas žmogus dažnai neigia, kad turi problemą, bet jo aplinka taip pat nenori pripažinti, kokio masto ji yra.“
Pasak pašnekovo, artimieji gali metų metus gyventi nerime, meluoti aplinkiniams ir tikėti pažadais. Jų pagalba svarbi, bet ji neturėtų reikšti nuolatinio skolų dengimo ar bandymo nuslėpti pasekmes.
K. Dvareckas ragina artimuosius pasirūpinti ir savimi, kreiptis į specialistus ar savipagalbos grupes, o priklausomam žmogui nustatyti aiškias ribas.
Kliūtimi kreiptis pagalbos kartais tampa baimė, kad gydymas liks įrašytas dokumentuose ir vėliau pakenks žmogaus karjerai, studijoms ar bandant gauti paskolą.
K. Dvareckas mano, kad artimieji tokią baimę kartais sustiprina, bandydami apsaugoti žmogų nuo galimų nepatogumų. Tačiau atidėliojant pagalbą padėtis gali gerokai pablogėti.
Pagalbos verta ieškoti dar prieš „dugną“
Žmonės dažniausiai kreipiasi tada, kai jau atsiranda pasekmių – skyrybos, prarandamas darbas, pašlyja sveikata, susidaro skolos ar prasideda problemos su vaikų priežiūra.
Vis dėlto, pasak K. Dvarecko, nereikia laukti, kol bėdos taps akivaizdžios. Jei žmogus jaučia nerimą dėl savo santykio su tam tikra medžiaga ar lošimu, jis gali pasitarti su specialistu ir dar neturėdamas aiškios diagnozės: „Retai priklausomybė nukrenta kaip žaibas iš dangaus. Ji vystosi ignoruojant įspėjamuosius ženklus.“
K. Dvareckas ragina, pajutus nerimą, ateiti pasikalbėti ir pasidomėti anoniminėmis alkoholikų, narkomanų ar lošėjų grupėmis.
Kai kurie susitikimai vyksta ir nuotoliu, o į atvirą susirinkimą galima ateiti tiesiog paklausyti kitų žmonių istorijų ir palyginti jas su savo patirtimi. Jo teigimu, apie ligą garsiau kalbant viešumoje mažėja stigma ir žmonės išdrįsta kreiptis anksčiau.
Gydymas nesibaigia detoksikacija
Pagalbos kelias priklauso nuo to, kokias medžiagas ir kiek laiko žmogus vartojo, kokia jo sveikatos būklė ir kokios paramos jam reikia.
Ilgai vartojus alkoholį ar kai kuriuos vaistus staigus nutraukimas gali būti pavojingas, todėl pirmiausia gali prireikti medikų pagalbos. K. Dvareckas pabrėžia, kad detoksikacija nėra gydymo pabaiga – tai tik pradžia:
„Kai žmogus išvalo organizmą, kai kuriems atrodo, kad jau finišavo ir gali gyventi kaip anksčiau. Bet tai saviapgaulė. Tada ir prasideda terapiniai dalykai, darbas su savimi ir atsakomybės už sveikimą prisiėmimas.“
Vieniems gali pakakti dienos centro, psichiatro ar priklausomybių konsultanto pagalbos ir savipagalbos grupių. Kitiems reikalingas stacionarinis gydymas, o jei problemos sudėtingesnės – ir ilgalaikė reabilitacija.
Pašnekovas pasakoja pažįstantis žmonių, kuriems padėjo intensyvus grupių lankymas, tačiau pabrėžia, kad visiems vienodo recepto nėra. Kai kuriems po reabilitacijos prireikia pagalbos grįžtant į darbą, sprendžiant skolas ar ieškant būsto.
Sveikimas, pasak jo, nesibaigia žmogui nustojus vartoti. Reikia išmokti susitvarkyti su kasdieniais sunkumais, kalbėti apie netektis ir konfliktus, palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie padeda negrįžti prie senų įpročių.
K. Dvareckas šį procesą lygina su dantų higiena – jei problemai skiriama dėmesio laiku, vėliau ją spręsti lengviau: „Blaivus nereiškia tik tai, kad nevartoji. Tai reiškia, kad adekvačiai vertini save, savo gyvenimą ir situacijas, priimi adekvačius sprendimus. Kad taip gyventum, kartais reikia ilgalaikės pagalbos ir savipagalbos grupių.“
Priklausomybė gali paliesti skirtingo amžiaus, profesijų ir gyvenimo patirčių žmones. Todėl svarbiausia ne spėlioti, ar žmogus jau pasiekė „dugną“, o laiku pastebėti pasikeitusį santykį su medžiaga ar elgesiu ir kreiptis pagalbos.
K. Dvarecko teigimu, kuo anksčiau žmogus išdrįsta apie tai kalbėti, tuo daugiau galimybių sustabdyti ligos progresą.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
