Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pasakojo buvęs karo žurnalistas, redaktorius, keliautojas ir dabar Užimtumo tarnybos komunikacijos skyriaus vedėjas Liudas Dapkus.
Ar įmanoma išgelbėti žmones nuo propagandos?
Kaip jūs galvojate dėl propagandos, ar įmanoma kažkaip atsispirti nuo to ir pateikti neutralią informaciją?
L. Dapkus: Jie yra įtikėję, jie neturi nuo ko atsispirti. Tai jau ne Putino karas, o liaudies karas, kaip jie yra įpratę kariauti, nes pakankamai buvo laiko, kad atmestum ir suprastum, jog čia yra visiška beprasmybė. Pagal perspektyvas ir skaičiavimus, jeigu jie dabar ir Donbasą užimtų, jau nebeišeina. Pagal naujausias operacijų suvestines nei Lymanas, nei Kupjanskas šiemet nebus paimti.
Tai jie iki kokių 2037-ųjų užiminės Donbasą, o vėliau dar 150 metų reikės visai Ukrainai, gal 200. Tai ką tu turi sau pasakyti kaip žurnalistas, kaip žmogus – ką tu darai? Už ką? Tik už pinigus? Aš manau, kad ne. Jie yra įtikėję savo naratyvu, kad kovoja prieš visą šėtono pasaulį, susimokiusį prieš Rusiją, ir kasdien daro tai, ką gali. Dar jiems ir moka gerai. Tai jie yra tam tikri fanatikai, kurie eina kartu su šituo laivu žemyn, bet jie daro, ką daro.
Ar mes jau esame kare?
Kai kurie ekspertai ir šioje studijoje pastarosiomis dienomis ar savaitėmis ne kartą sakė, kad mes jau esame kare, jau tikrame kare, nes numušami dronai – Lietuvoje, Lenkijoje, kitose Baltijos šalyse. Kaip jums atrodo, kokioje situacijoje dabar esame ir ką turėtų žinoti visuomenė?
L. Dapkus: Čia konotacijos, ar kare, ar jau šalto, karšto karo įkarštyje, iš esmės yra tik žodžiai, kurie gali skirtis nuo veiksmų. Kodėl drono atskridimas ir jo numušimas yra paradoksaliai gera istorija Lietuvai? Ji šiek tiek atkūrė balansą, kuris buvo stipriai susvyravęs po didelės audros, kai beveik 300 tūkst. žmonių labai ilgam buvo likę be elektros.
Tada tikėjimas valstybės institucijomis, centrine valdžia, jos gebėjimu atkurti tvarką buvo susvyravęs ir nemaža dalis tiesiog piktdžiugiškai lygino: „Tai ką, mes jau čia su vėju nesusitvarkome? Tai kur jau tie dronai?“ Tai čia tik vienas dronas, bet įvyko viskas pagal protokolą.
Kalbos, kad čia brangu ar nebrangu, irgi yra nesąmonės, sofos ekspertų smaginimasis. Tai įvyko, ir mes nežinome, kiek visko yra pasiruošta padaryti. Man atrodo, nereikia pamiršti ir informacinio lauko, kuris veikia tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Gąsdinimai, sakymai, kad jie ateis, užpuls, ir būtinai akcentuojama Lietuva.
Lyg mes čia būtume kokia kabanti kriaušė, kurią reikia ateiti ir nuskabyti. Tai yra rusiškos propagandos naratyvo dalykai. Galite išgirsti iš kanalų – jiems tai patinka, nes ką mes dabar tame postmoderne matome? Žmonės uždirbinėja pinigus „YouTube“ iš paspaudimų.
Jeigu tu parašai, kad Europos dienos suskaičiuotos arba tuoj įsiverš į Baltiją, yra slaptas Putino planas, tai tikrai yra „clickbait'as“. Juos reikia „un'follow'inti“, padėti ant lentynos, tegul jie ten vėsta su savo tomis nesąmonėmis.
Klausantis žmonių, kurie suvokia, kaip planuojamos karinės operacijos ir kaip jos vykdomos, Lietuva tikrai yra pakankamai geroje pozicijoje, nes iki mūsų prieiti neužkabinus prieš tai Estijos, Latvijos, gal ir Gotlando, dėl to, kad be tos salos kontrolės oras nepriklauso jiems, būtų sudėtinga. Tada supranti, kad čia reikėtų masinės, didžiulės atakos, kuriai Rusija šiuo metu tiesiog nepajėgi.
Tačiau tai nereiškia, kad mes neturime ruoštis ir apie tai kalbėti. Gerai, kad kalbame ir kad tiek pinigų paskirta. Tačiau galvoti, kad jau dabar tuoj užpuls, ko gero, nereikėtų. Bus šunybių ruožas, kuris, antra vertus, irgi rodo, kad šitam padarui šiuo metu yra labai sunku, kad ir kaip jis bešauktų, jog savo ekonomiką pastatė ant karinių bėgių.
Šitos terorizmo akcijos ir Europos gąsdinimas rodo, kad jie yra tam tikroje desperacijoje. Todėl reikia sekti situaciją, skirti pinigų, kiek skirta, visuotinio šaukimo, viską daryti, kad čia būtų plieninis ežys, į kurį geriau neiti. Jeigu turi kur rinktis, tai eik kur nors į Kazachstaną, Kinijos pusę, jeigu toks drąsus, arba į Kaukazą – kuriems irgi nelinkime to paties, bet čia geriau net nebandyk.
Kaip negalvoti apie karą?
Naktimis girdėjome pranešimus, perspėjimus dėl drono ir panašiai. Tai kaip nusiraminti? Ar reikia nusiraminti, kaip reaguoti, kiek reikia galvoti apie karą? Kiti jau skaičiuoja, kad liko mėnesiai, pusmetis, metai. Dažnai girdime tokius skaičiavimus.
L. Dapkus: Jeigu brangi psichinė sveikata, tikrai verta dozuoti informaciją, kurios negali pakeisti. Turėtum išskirstyti: ką aš galiu pakeisti, ko negaliu pakeisti ir ką galiu padaryti savo aplinkoje, kad ji kažkiek keistų pasaulį.
Jeigu tu negali pakeisti, tai peržiūrėjęs 20 siužetų apie tai, kaip mus užpuls, tikrai geriau nesijausi, nes jie iš to gauna pinigus, o tu nieko negauni, išskyrus neurozę. Paradoksalu, kad išaugo išvykimo krepšių pardavimai, susidomėjimas jais. Tai laikinas dalykas.
Čia kaip ir tada, kai karas prasidėjo – žmonės iš bankomatų traukėsi pinigus. Išvykimo krepšys niekaip nesusijęs su dronais. Kad ir kiek dronų atskristų, niekur išvykti nereikia. Išvykti reikia, jeigu eina visų frontų kariuomenė ir jos visa NATO negali sustabdyti, o tai yra mažai tikėtina.
Žinoti atsitraukimo kelius reikia, vandens atsargų turėti reikia, bet čia yra visi į audrą panašūs dalykai, kai tau kyla laikinų nepatogumų. Patikėkite, šiuolaikinė karinė žvalgyba mato absoliučiai viską. Visi judėjimai, bet kokie bandymai bus žinomi prieš mėnesius. Tai išvykti užteks laiko, o susinervinti, prarasti pilkųjų ląstelių ir viena koja atsidurti arčiau kokio nors psichologinio sukrėtimo yra daug didesnė tikimybė.
Ar sutiktumėte šiandien būti karo žurnalistu?
Iš kitos pusės realybė atrodo truputį pasikeitusi. Jeigu šiandien, šiomis dienomis būtumėte jaunas, ryžtingas žurnalistas ir jums pasiūlytų vykti į karą – sutiktumėte ar ne?
L. Dapkus: Aišku. Tiktai ko gero ne į Ukrainą, nes apie ją dar ką nors parašyti... Mano kolega gavo „Oskarą“ už „20 dienų Mariupolyje“, berods taip vadinasi filmas. Žurnalistas, kuris, beje, ir Lietuvoje dirbo per pabėgėlių krizę. Tiek visko pasakyta, tiek parašyta, kad pranešti naujieną jau kaip ir nebėra ką.
Be to, persotinta visa rinka tomis naujienomis. Sukrečiančių dalykų nebepapasakosi – jie padarė visus įmanomus žiaurumus. Atskleisti vienos ar kitos pusės motyvacijas irgi nelabai yra ką. Tačiau yra konfliktų, apie kuriuos mažai kas žino.
Pavyzdžiui, Sudanas, kuriame skerdžiami dešimtys tūkstančių žmonių. Kažkodėl nei vieniems, nei kitiems tie dalykai nerūpi. Vyksta reikalai Jemene, Kašmyre pakankamai keisti dalykai. Tai tie pamiršti konfliktai galbūt būtų vertesni dėmesio.
Tačiau Afrika irgi vienas iš tų žemynų, kur kerta galvą, o paskui žiūri – kas čia toks? Pavojai yra ne nuo mūšio žūti, o nuo kažkokio piktavalio, kuris visai kitaip mato pasaulį. Dažnai netgi jam bus kokia 13 ar 14 metų.
Ar dar yra dalykų, kurie žmones sukrėstų, šokiruotų? Ar dabar jau sunku kuo nors sukrėsti mus, žiūrovus, visuomenę?
L. Dapkus: Ciniškai, mus šiais laikais sukrečia visai ne karo reportažai. Atrodytų, kiek gali šaudyti daugiabučius ir gimdymo namus – Amerikoje ne įvykis. Jeigu, pavyzdžiui, šuniuką paliko mašinoje prie prekybos centro, jam ten pasidarė bloga ir jį reikėjo gelbėti, tai Amerikoje bus dienos naujiena.
Todėl, kad žmonės jautrumą kažkur perkrovė į kitas sritis ir jiems labiau rūpi ne žmonės, bet galbūt dvasingesni padarai, kurie negali apsiginti. Atrodytų, karas yra karas, bet ne pats baisiausias dalykas, kol pas tave neateina.
Tai čia irgi atbukimo reikalai. Jeigu žiūrėtume į popkultūrą, kuri vystosi irgi stimuliacijos kryptimi – anksčiau nušauna daug žmonių, tai čia kaip ir geras filmas, nes daug negyvėlių. Dabar, kai šauna arba daro kitą smurtą, tai rodoma su pačios aukščiausios raiškos technika ir su visomis detalėmis, kad žmogus žinotų, kaip atrodo ant sienos ištiškusios smegenys ir kuo jos skiriasi nuo vieno ar kito šaunamojo ginklo.
Tada žmogus, žiūrėdamas šitą arba žaisdamas „Grand Theft Auto“, kurio čia visi dabar labai laukia šeštos versijos, įsivaizduoja, kaip tas drono operatorius, kuris sėdi kur nors Dubajuje, valdo droną ir medžioja kokį nors teroristą Tora Boros kalnuose.
Tas atbukimas ir smurto virtualumas kažkiek primena Pirmąjį pasaulinį karą, kai Erichas Marija Remarkas ir kiti važiuodavo į frontą ir pradžioje rašė labai romantiškus tekstus, o vėliau pamatė, kai žarnos kabo medyje ir kaip kvepia tie apkasai po apšaudymo. Jie suvokė, kad čia yra pati didžiausia blogybė, ir ją pasakojo.
Deja, tie žmonės, kurie atsimena, kas yra karas, jau mirę. O daugelis mūsų matome jį ekrane, mums jau nusibodo ir atrodo: duokite kažkokios naujos informacijos.
Šią „Dienos pjūvio“ laidą remia Medijų rėmimo fondas.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
