Ar išties ateina laikas visiškai atsisakyti rusų kalbos Lietuvos mokyklose kaip antros užsienio kalbos ir ką siūlo Švietimo mokslo ir sporto ministerija arba Seimas? Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministras Jonas Petkevičius ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės pavaduotojas Liutauras Kazlavickas.
Viešai nuskambėjo pasiūlymas atsisakyti rusų kalbos, kaip antros užsienio kalbos, pamokų lietuvių mokyklose. Kaip jūs vertinate tą idėją?
L. Kazlavickas: Apie tai, kad turėtume atsisakyti arba riboti, kalbame, tikriausiai, visą šią pavasario sesiją.
Netgi buvome pateikę teisės aktus, kuriais siūlėme, kad rusų kalbos mokyklose būtų daugiau lietuvių kalbos: visuomeniniai dalykai būtų pradėti dėstyti lietuvių kalba, taip pat rusų kalbos mokyklose galėtų atsirasti lietuviškos klasės.
Visos šitos pataisos jau keliavo pavasario sesijoje ir valdančiųjų dauguma joms nepritarė.
Bet dabar mes kalbame apie lietuvių mokyklas, ar ne? Kad jose mažėtų rusų kalbos pamokų.
L. Kazlavickas: Taip, čia visas, galbūt, kompleksiškumas – ar mes turime labai aiškią ministerijos arba valstybės politiką, nukreiptą į tautinių mažumų vaikų integravimą, ir tuo pačiu visą tą pačią kalbinę politiką, kuri susijusi ir su lietuvių mokyklomis.
Jeigu tokią diskusiją ministerija nori pradėti, tai mes tikrai pasiruošę ir jos labai laukiame, tačiau, sakau, iš tos praktikos, ką mes matėme pavasario sesijoje, iš to, kaip sunkiai netgi viena valanda atsiranda rusakalbėse mokyklose, matome, kad nėra nuoseklios ministerijos politikos šiuo kalbinės politikos klausimu, kad būtų mažiau rusų kalbos mūsų mokyklose.
Čia turbūt labai jautrūs klausimai, ar ne? Įvairios bendruomenės iš karto reaguoja. Turbūt net pasiūlymas ir lietuvių mokyklose mažinti rusų kalbos pamokų sukėlė reakciją?
L. Kazlavickas: Turiu praktiką dėl mažinimo skaičiaus, nes prieš kelis metus dar teko dirbti Vilniaus miesto taryboje, buvau Švietimo komiteto pirmininkas ir kartu su tuometiniu vicemeru Arūnu Šileriu daug diskutavome, kaip padaryti, kad atsisakytume Vilniuje antrosios kalbos – rusų kalbos.
Tuomet sudėliojome aiškius žingsnius, kaip tai pasiekti. Šiandien turime situaciją, kai Vilniuje šeštokų klasėse buvo tik 7 proc. besimokančių rusų kalbos, kai Lietuvoje bendras rodiklis yra 43 proc.
Vilnius šitą klausimą išsprendė – tik 7 proc. šeštokų mokosi rusų kalbą.
Kaip antrąją kalbą?
L. Kazlavickas: Kaip antrąją kalbą. Taip.
Vadinasi, renkasi anglų, vokiečių ar kitą?
L. Kazlavickas: Mes padarėme pokytį, kad būtų labai panašios proporcijos, bent jau siekiame panašių proporcijų tarp prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbos. Vokiečių pirmauja, dabar ispanų stipriai vejasi, tai yra padaugėjo žymiai ispanų kalbą besirenkančių.
Bet tai, kad įmanoma padaryti per kelis metus, yra faktas. Vilniaus situaciją galima būtų galbūt prasiplėsti, kaip mums tai pavyko, bet tai yra įgyvendinama, jeigu yra politinė lyderystė ir labai aiškus matymas, kad mes norime sumažinti.
Ir kadangi Vilnius sugebėjo, Lietuvos mastu tai yra sudėtingesnis iššūkis ir čia jau reikėtų labai aiškios ministerijos lyderystės, ar jie planuoja šitą klausimą tikrai spręsti, ar tik pakalbėti.
Tikrai diskusija šiuo klausimu turbūt bus, ar lietuvių kalbos mokyklose rusų kalbos pamokų turėtų mažėti. Kaip jūs manote, galbūt jau girdite vertinimų, kokios nuomonės ateina iš visuomenės? Ar sveikina tokią iniciatyvą, ar kaip tik pasipriešinimas didelis?
J. Petkevičius: Iš visuomenės girdime labai įvairių nuomonių. Taip, yra iš Seimo narių pasiūlymai, ateina ir iš visuomenės narių, aktyvistų pasiūlymai, kurie siūlo rusų kalbos kaip antrosios atsisakyti mokyklose, bet ministerija pirmiausia galvoja apie švietimo kokybę ir apie ką mes čia atėjome dėl to.
Švietimo kokybė susideda iš įvairių komponentų ir reikia plačiau diskutuoti, reikia kompleksinių sprendimų, nes kažkokį pasirinkus sprendimą, reikalingos alternatyvos. Šiai dienai, įvertinus šios dienos situaciją, reikia pasakyti, kad nėra galimybės greitu laiku atsisakyti rusų kalbos kaip antrosios užsienio kalbos visoje Lietuvoje, nes Vilnius – tai yra kita situacija.
Kalbant Lietuvos mastu, pagal bendrąsias ugdymo programas reikia užtikrinti visiems šeštų–dešimtų klasių mokiniams antrosios kalbos mokymą, o vienuoliktoje–dvyliktoje vaikai renkasi antrąją užsienio kalbą kaip jau pasirenkamą dalyką. Kokia yra situacija Lietuvoje?
Šiai dienai antrosios kalbos užtikrinimui reikalinga apie 1,4 tūkst. mokytojų. Iš jų 860, arba 60 proc., yra rusų kalbos mokytojų, ir tik 550 yra vokiečių, prancūzų arba ispanų kalbos, lenkų kalbos mokytojų. Vadinasi, mums reikia pakeisti 800 mokytojų.
Kalbant apie regionus, tai yra keturios savivaldybės, kuriose visai nėra nei vokiečių, nei prancūzų, nei ispanų kalbos mokytojų, tik rusų kalbos mokytojai. Toliau, 26 savivaldybėse, atsisakius rusų kalbos ir pakeitus ją kita užsienio kalba, taip pat būtų labai dideli iššūkiai.
Pusė savivaldybių Lietuvoje su dideliais iššūkiais susidurtų, jeigu užtikrintų būtent kalbos mokytojų kitų – vokiečių, prancūzų arba ispanų – pasiūlą. Tik 17 savivaldybių, kurios tai gali padaryti ir kurios tai daro, viena iš jų – Vilnius.
Vilniuje vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbos mokytojų yra daugiau negu rusų. Tai jie gali tai padaryti ir gali pakeisti, bet Lietuvoje to padaryti neįmanoma. Ministerija imasi žingsnių, jau antri metai pagal Europos Sąjungos projektą „Tęsk“ yra perkvalifikuojami mokytojai – kasmet yra paruošiama apie 100 mokytojų.
Kiek užtrunka parkvalifikuoti mokytoją?
J. Petkevičius: Dvejus metus. Viena laida baigė praeitais metais, šiemet irgi 100 mokytojų. Skaičiuojant, jeigu toliau taip judama, tai kasmet paruošiama 100 mokytojų perkvalifikuojant. Iš studentų, kurie baigia studijas filologines, jų ir taip nėra daug, kurie pasirinkę būtent vokiečių, prancūzų, ispanų kalbas – iki 100 net nesiekia, o į mokyklas ateina dar mažiau – apie 20 vaikų.
Tai kalbant, daugiausia mes galime per metus, kad į mokyklas ateitų apie 120 mokytojų. Tam, kad pakeisti tuos 860 mokytojų, kurie dabar dėsto rusų kalbą, reikalinga bent septyneri metai. Greita pertvarka Lietuvos mastu yra neįmanoma įvykdyti.
Šalia to, kad būtų kokybiškas mokymas, ko mes ir norime, kad ne tik mokytojai būtų kvalifikuotai paruošti, reikalingos mokymo priemonės, tai yra vadovėliai. Vadovėlių reikėtų paruošti apie 100 tūkst.
Dar šalia, apie 100 tūkst., reikėtų paruošti kitų metodinių priemonių: pratybos ir kita medžiaga. Tai greitai neįgyvendinama ir pasiūlymas, kad tai pradėti nuo 2026 metų, yra nerealus.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Latviai ir estai tą jau padarė, bet šimonytiniai parsidavėliai suka kalbą visai kita linkme ir tam priešinasi kiek įmanydami.. Socdemai, aišku, irgi nerodo jokios sveikos iniciatyvos..
