Esu abiturientas. Vakar (birželio 25d.) gavau gimtosios lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino rezultatą. Buvau sutrikęs, nesurinkau nei 50%, nors tikėjausi bent 70. Aišku būtų nieko keisto, galima manyti, kad per egzaminą kažką ne taip padariau, kažkas nepavyko ir gavau prastą įvertinimą, bet kai sužinojau kitų savo klasės draugų rezultatus buvau šokiruotas. Nutiko tas pats, kas po kiek laiko sužinojus, ir visoje Lietuvoje. Tie mokiniai, kurie drebėjo ar sugebės išlaikyti ir net nebuvo verti tokių rezultatų dėl savo įdėtų pastangų per 12 mokslo metų sugebėjo gauti virš 80 procentų įvertinimus ar bent jau geriau už tuos, kuriems mokytojai prognozavo auksinius rezultatus. Nebūtų keista jei tokie atvejai būtų vienetiniai, bet jų gerokai daugiau. Daug kas mano, kad buvo galima sumaišyti moksleivių darbus ir panašiai, bet egzaminų centras tai primygtinai neigia. Sakykime, kad jie teisūs, sakykime, kad ir vertintojai atliko savo darbą tobulai (sklido kalbos, kad darbus taisė nekvalifikuoti žmones pvz. studentai). Tuomet man kyla klausimas, ko vertas lietuvių kalbos egzaminas? Ko verti lietuvių kalbos mokytojai? Kaip jie turi jaustis, kai jų įdėtas darbas mokant neturėjo įtakos rezultatams? Kam reikalingos 6 savaitinės pamokos? Kam reikia skaityti lietuvių autorių įtrauktų į mokymo programas knygas? Kam visa tai kalti 12 metų, jeigu vieną, pačią svarbiausią dieną per tuos 12 metų, viskas yra nubraukiame? Kaip gali figūruoti toks brandos egzaminas egzaminų sesijoje, kuris neparodo mokinio tikrųjų žynių lygio? Kaip gali mokinys per mokslo metus nevartęs vadovėlio, nelankęs pamokų, vos ištempęs iš mokytojo pasigailėjimo teigiamą balą, egzamine gauti nuo 50 iki 80+ įvertinimą? Kaip toks mokinys išvis gali išlaikyti? Labai norėčiau, kad kas nors sugebėtų man pateikti atsakymus į šiuos klausimus.
Justas Katauskas
