Socialdemokratai A. Butkevičius, B. Bradauskas , J. Olekas, A. Sysas, ir B. Vėsaitė įregistravo įstatyto projektą dėl gyventojų pajamų mokesčio pakeitimo. Siūlo asmenims, kurių metinės pajamos iki 48 tūkst. litų palikti esamą 15 proc. tarifą, o pajamų dalį, viršijančią 48 tūkst. litų, bet neviršijančią 120 tūkst. litų apmokestinti 33 proc. tarifu, o pajamų dalį, viršijančią 120 tūkst. litų – 40 proc. tarifu. Įstatymo rengėjai teigia, kad jie siekia įvesti progresinį pajamų apmokestinimą.
Tačiau, nustatant aukštesnį tarifą gaunantiems didesnes pajamas asmenims, didėja bendrasis tarifas, kuris šiuo metu yra 15 procentų. Todėl galima teigti, kad siūloma padidinti pajamų mokesčio tarifą.
Progresiniais mokesčiais perskirstoma mokesčio naštą. Sumažinama mažas pajamas gaunantiems ir padidinama daug pajamų gaunantiems asmenims, nekeičiant nustatyto tarifo.
Progresiniai mokesčiai – ne naujiena. Juos 1990 metais įvedė konservatoriai. Būdami valdžioje socialdemokratai, 1994 metų viduryje juos panaikino. Paliko galioti didžiausią 33 procentų tarifą darbo pajamas gaunantiems žmonėms. Po 12 metų – nuo 2006 metų vidurio tarifą sumažino iki 27, nuo 2008 metų – iki 24, o konservatoriai nuo 2009 metų – iki 15 procentų. Pažymėtina, kad įmonių savininkams geranoriškumas pradėtas reikšti gerokai anksčiau. Jiems pajamų – pelno mokesčio tarifas sumažintas 1991 metų viduryje nuo 35 iki 29, nuo 2001 metų vidurio – iki 24, o nuo 2003 metų – iki 15 procentų.
Įstatymo projektu nesiūloma sumažinti mokesčio tarifo mažas pajamas gaunantiems žmonėms, net ir tiems, kurie gauna minimalią algą (800 Lt). Numatyta per staigi ir ne tolygiai kylanti tarifų progresija. Padaryta išimtis įmonių savininkams. Jų pajamų (pelno) mokesčio tarifas nediferencijuojamas. Taikomas vienodas tarifas smulkiems verslininkams, kurių pajamos pusė milijono, o pelnas – dešimtys tūkstančių litų ir stambių įmonių savininkams, kurių pajamos milijardai litų, o pelnas – šimtai milijonų litų.
Taigi siūloma padidinti tarifą darbo pajamas gaunantiems dirbantiesiems, neatsižvelgiant į tai, kad jie labai skriaudžiami pirmajame pridėtinės vertės dalybų etape. 2010 metais įmonių savininkai privačiame versle dirbančių asmenų algoms skyrė tik 31,5 ir jų socialiniam draudimui (įmoka „Sodrai“) dar 7,7 procento pridėtinės vertės, o sau pasilikdami likusią dalį. Be to, iš gauto darbo užmokesčio darbuotojai turi dar mokėti pajamų, kurį siūloma didinti, PVM ir kitus mokesčius.
Taip pat siūloma apmokestinti visas pajamas (ne tik darbo užmokestį), kurias gauna samdomieji darbuotojai. O tai labai apsunkina pajamų mokesčio apskaičiavimą ir pagimdo bereikalingas mokėtojų kančias, o mokesčių inspekcijai – papildomą darbą. Nepasimokyta iš konservatorių klaidų. Jie naktinės mokesčių reformos metu patvirtino naujas neapmokestinamo pajamų dydžio apskaičiavimo taisykles. Štai šio žingsnio rezultatas. Beveik 900 tūkst. gyventojų turi perskaičiuoti pajamų mokestį už 2010 metus. Iš jų 600 tūkst. turi prašyti mokesčio inspekcijos grąžinti 130 mln. Lt permokėto mokesčio, o iš 300 tūkst. gyventojų mokesčių inspekcija turi išieškoti 25 mln. Lt pajamų mokesčio. Gyventojų ne darbo pajamas, išskyrus paveldėjimo, galima apmokestinti 15 proc. tarifų, netaikant progresyvių tarifų.
Manau, reikėtų panaikinti neapmokestinamą pajamų dalį (NPD), nes jo taikymas apsunkina mokesčio apskaičiavimą, jo administravimą ir sudaro daug nepatogumų mokėtojams. Taip pat reikėtų neapmokestinti gyventojų pajamų, kurios neviršija minimalios algos (800 Lt). Minimali alga – tai žmogaus gyvybei užtikrinti būtina pinigų suma. Ir yra amoralu dalį jos atimti per pajamų mokestį. Turėtų būti 6–8 tarifai. Mažiausias 0, o didžiausias – 40 procentų.
Vidutinis bruto darbo užmokestis 2010 metais buvo 2000 Lt per mėnesį. Tarifų progresiją reikėtų nustatyti tokia, kuri leistų sumažinti pajamų mokestį asmenims, gaunantiems pajamų iki 2500–3000 Lt ir padidinti – gaunantiems daugiau kaip 3000 litų per mėnesį.
Tris metus nereikėtų apmokestinti smulkų šeimos verslą pradėjusių asmenų ir mažų įmonių pelno. Pelno mokesčio tarifą diferencijuoti atsižvelgiant į gautą pelno dydį. Turėtų būti 6–8 tarifai, nuo 0 iki 40 procentų, o jų vidurkis ne mažesnis už ES valstybių vidutinį tarifą.
Petras NAVIKAS, finansų ir mokesčių ekspertas
