Portalas tv3.lt pradeda interviu ciklą su kandidatais į prezidentus. Šįkart savo nuomonę svarbiausias šalies klausimais pristato prezidento posto siekiantis Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas V. P. Andriukaitis.
Jei būsite išrinktas prezidentu, kaip įsivaizduojate savo vaidmenį vidaus politikoje ir jos formavime?
Žinote, klausimas truputį provokuojantis arba šiek tiek schematiškas. Šalies prezidentas yra aukščiausias šalies to laiko pareigūnas, kuris yra to laikotarpio lyderis. Jei esi lyderis, klausimas, ar tu esi aktyvus – neegzistuoja. Išrenkant prezidentą, visuomenė ir piliečiai tikisi, kad išrenkamas pareigūnas, kuris yra visų iniciatyvų lyderis.
Visų pirma, iniciatyvų, kurios yra pačiuose žmonėse. Jeigu yra nevyriausybinės organizacijos, jaunimo organizacijos arba jaunimas, kuris nėra niekur susibūręs, ką turime daryti, kad jaunimas mūsų būtų aktyvus pasaulio jaunimas?
Klausimas, ką mums reikia daryti su ta vyresniąja karta, senjorais, trečiojo amžiaus universitetais, pensininkų organizacijomis? Palikti juos taip, kaip dabar? Ar jie turi vaidinti didelę įtaką visuomenėje? Gali būti taip, kad galėtume suformuoti trišalę tarybą, kur būtų jaunimo atstovų, senjorų atstovų, savivaldybių atstovų, ir vyriausybės atstovų, kad diskutuotų kaip suderinti jaunimo politiką ir senjorų politiką. Nes kartais matome, kad vieni prieš kitus kovoja.
O jeigu mes paimsime mūsų darbo rinką ir pažiūrėsime, kas darosi? Šie baisūs netolygumai neša didžiulę žalą regionams, provincijai, ji sudėtingoje padėtyje, o 2–3 miestai jau tampa traukos zonomis ir disproporcijos yra didžiulės, tad kalbėti apie tolygų Lietuvos vystymąsi jau neišeina. Ką daryti visoms savivaldybėms, visiems pramonininkams, verslo žmonės ir vyriausybei?
Prezidento pareiga yra būti tautos įvairiausių iniciatyvų lyderiu. Žiūrėkite, kiek mes turime startuolių ir kaip mes galime tikėtis pažangos ir proveržio inovacijose, tose technologijose, kur daug jaunimo protų gali būti pakviesta. Ką daryti, kad visa tai būtų sujungta? Jūs manote, kad čia tik formalių diskusijų užtenka? Reikia turėti tokią platformą, kuri spręstų tokius uždavinius. Keletas svarbių platformų galėtų susiburti aplink prezidentą, kuriose būtų galima spręsti Lietuvos pažangos reikalus. Ne rašyti strateginius popierius, nes popierių parašyta daug, bet paversti parašytus dokumentus realiu gyvenimu.
Be abejonės, prezidentas turi būti idėjų generatorius, tautos iniciatyvų lyderis, ir, neabejotinai, vaidinti Konstitucijos garanto vaidmenį. Jis turi prisidėti prie vykdomosios valdžios sprendimų. Jis turi šalį pastūmėti į tai, kad Europos Sąjungos darbotvarkė būtų Lietuvos darbotvarke kiekviename mieste. Mes negalime daryti skirtumų tarp Europos Sąjungos ir Lietuvos, tarp Lietuvos ir Jungtinių Tautų iniciatyvų. Tai yra mūsų visų tikslai. Bet Lietuvoje yra supratimas – kažkas pasirašyta, ai jo. Kaip Vingių Jonas: „jo jo, kažkas ten yra“. Tai gal susitarkime, kas turi tai daryti? Aš manau, kad prezidentas.
Jeigu tapsite prezidentu, jums su šia Seimo valdančiąja dauguma reikės dirbti dar pusantrų metų. Kaip įsivaizduojate bendradarbiavimą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Lietuvos socialdemokratų darbo partijos koalicija?
Prezidentas renkamas penkerių metų kadencijai. Jam tenka dirbti su bet kokiomis daugumomis, kokios bebūtų. Prezidento funkcijos santykyje su Seimu ir vyriausybe yra apibrėžtos labai tiksliai. Jos yra konstitucinės. Prezidentas yra šalies politinio gyvenimo skatintojas, kad įstatymų viršenybė, demokratinės normos, konstitucinės žmogaus laisvės, teisės ir pareigos būtų vykdomos. Prezidentas negali būti krizių autorius. Šalies politinei ir ekonominei raidai yra svarbiau šalies proveržis, ne krizių formavimas.
Šiuo atveju yra įdomesnis klausimas, jog premjeras eina į prezidentus. Jeigu jis nelaimės, jis turėtų turėti vienintelį žingsnį – atsistatydinti. Tai yra politinės etikos, politinio pasitikėjimo klausimas. Jeigu jis nelaimės, jis turi padėkoti, nes jis dabar nori pasakyti, kad jis nebenori būti premjeru.
Jo pagrindinė žinutė visuomenei dabar – aš nenoriu būti premjeru. Jeigu jis laimėtų, reikėtų naujo premjero. Šiokia tokia vyriausybės kabineto krizė įvyks ir tai provokuoja pats premjeras. Jis labai aiškiai rodo, kad jis nori to žingsnio. Klausimas, ką darytų kitas išrinktas prezidentas. Jam reikėtų pasakyti tą patį: „Gerbiamas, premjere, tu pasitikrinai tautoje, tautoje mandato negavai“.
Bet yra dar viena problema. Mes rinkimus turime rudenį. Kodėl? 1992 m. rinkimai vyko rudenį, nes Aukščiausioji taryba buvo paralyžiuota, buvo krizė. Vietoje to, kad rinkimus turėtume pavasariniame cikle, turėjome rudenį. Pavasariniame cikle reikia turėti rinkimus, nes nauja atėjusi dauguma ir vyriausybė turi visus metus laiko suformuoti biudžetą, įstatymų pataisas, pakeisti politinius mechanizmus, pradėti vykdyti savo įsipareigojimus.
Jeigu rudenį jie ateina, tai jie praranda metus. O paskutiniai metai, kaip šie metai, yra viskas. Šiai daugumai šie paskutiniai metai yra „šaukštai po pietų“ palyginti su duotais pažadais ir įsipareigojimais. Jie jų neįvykdė. Ir nebeįvykdys.
Todėl prezidentas šiandien turi unikalią progą pasakyti tautai: inicijuokime peticiją, inicijuokime parašus, inicijuokime referendumą, kad pakeistume rinkimų datą, paankstintumėme šio Seimo rinkimus ir darytume kitų metų pavasarį. Nes pats premjeras to nori.
Pats premjeras eina į prezidentus ir provokuoja ne vyriausybės darbą, o vyriausybės netikrumą. Niekas dabar vyriausybėje nedirba, nėra premjero. Nesuprantama, kodėl premjeras neišeina neapmokamų atostogų. Kas jis dabar: šalies premjeras ar kandidatas į prezidentus? Visiems tinka šita košė? Kur logika?
Atsakymas, kaip dirbti su šia dauguma yra labai paprastas – kuo greičiau kreiptis į piliečius, kad sutiktume visi, kad mums reikia paankstinti rinkimus ir juos organizuoti kitų metų kovo 11 d. Tada jūsų klausimas, kaip dirbti su šia dauguma išsispręstų.
Kokia jūsų nuomonė apie tos pačios lyties asmenų santuokas?
Tos pačios lyties asmenų santuokos problematika Europos Sąjungos valstybėse yra skirtinga, nes santuokos institutas yra skirtingas. Lietuvoje santuokos apibrėžimas įteisintas Konstitucijoje kaip vyro ir moters santuoka. Ar galima kita santuokos konstitucinė interpretacija? Kelias labai aiškus – reikia atsiklausti Konstitucinio Teismo.
Partnerystės institutas nėra santuoka ir jis nekiršina žmonių. Partnerystės institutas, kaip žmogaus teises realizuojantis institutas, yra įteisintas Lietuvos Konstitucijoje. Žinote, kodėl? Mano klausimas būtų, ar jūs pritartumėte Konstitucijos straipsniui, kuris sako, kad negalima diskriminuoti žmogaus dėl lyties, tuo pačiu ir dėl seksualinės orientacijos. Negalima žmogaus diskriminuoti dėl nieko.
Mes turime ginti žmogaus teises, nes Lietuva yra žmogaus teisių šalis. Santuokos institutas apibrėžtas Konstitucijoje, jei reikia jos interpretacijos, galima kreiptis į Konstitucinį Teismą. Partnerystė tarp homoseksualių žmonių yra civilinis institutas ir, aš manau, niekas neturi teisės diskriminuoti žmonių. Nepainiokime sąvokų, nekelkime chaoso žmonių galvose, nes daugeliui žmonių yra pasibaisėjimas, jie gyvena pagal tradicinę šeimos sampratą.
Mano atsakymas labai aiškus – santuokos instituto konstitucinės interpretacija turi būti atlikta Konstitucinio Teismo, partnerystės institutas yra žmogaus teisių institutas ir turi būti realizuotas Lietuvoje, jei mes norime, kad Lietuva būtų pažangi, demokratinė, teisinė, atvira ir darni visuomenė. Darni visuomenė negali sutikti su tuo, kad vieni į kitus mėtytų akmenimis.
Kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu bus rengiamas referendumas dėl daugybinės pilietybės? Ar jūs pritariate, kad reikėtų keisti Konstituciją ir įteisinti dvigubą arba daugybinę pilietybę?
Mano klausimas pačiam klausimui: ar jūs pritartumėte minčiai, kad vieno straipsnio pakeitimas reikš, kad reikės pakeisti mažiausiai šešis Konstitucijos straipsnius. Ką reiškia dviguba pilietybė? Lietuvos Konstitucija pripažįsta dvigubą pilietybę, bet ji ją pripažįsta kaip atskirą atvejį.
Toliau, Konstitucija pripažįsta, kad Lietuvos prezidentu gali būti tik žmogus, kuris nėra saistomas kita priesaika su kita šalimi. Žmogus, kuris nėra saistomas priesaika su kita šalimi, jis turės atsisakyti kitos šalies pilietybės. Konstitucija yra vientisas aktas, vientisas teisės aktas, tarp kurio straipsnių negali būti prieštaravimų.
Žvilgtelėkime į Konstitucijos straipsnius, kurie kalba apie prezidento, Seimo nario, Konstitucinio Teismo teisėjo, ginkluotųjų pajėgų vado konstitucinį reglamentavimą. Vardinti toliau, ar jau užtenka? Mano nuomonė yra aiški – tai yra visiškas neraštingumo paminklas taip formuluoti klausimą.
Pagal mano supratimą, jeigu jūs klausiate, ką daryti su dvigubos pilietybės institutu, Lietuvos Konstitucija pripažįsta atskiruosius atvejus. Ir dabar Lietuvoje yra apie 20 tūkst. asmenų su dviguba pilietybe. Tačiau Lietuvos Konstitucija pripažįsta, kad jie su dviguba pilietybe neturi visų pilietinių teisių, kurios Konstitucijoje įtvirtintos.
Taip pat Konstitucija pripažįsta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, nes Lietuva yra prigimtinė žemė. Šiandieninėje situacijoje, norint atsakyti į klausimus, ar galime mes padėti išspręsti teisines kolizijas tų mūsų piliečių, kurie yra kitose šalyse ir, kurie bijosi, kad gali prarasti jų vaikai pilietybę, galima tai sureguliuoti teisinėmis priemonėmis.
Mano klausimas – kur čia šuo pakastas? Gal čia šuo pakastas ten, kad man gerai būtų turėti dvigubą pilietybę dėl daugelio kitų motyvų, visiškai ne dėlto, kad aš esu patriotas ir noriu vykdyti savo pareigas, prisidėti prie tautos gerovės ir neatitrūkti nuo Lietuvos kasdienybės.
Ar priešingai, norėčiau turėti dvigubą pilietybę, kad bet kur galėčiau į važiuoti į Europos Sąjungą be vizų. Panagrinėkime motyvus. Aš nekalbu dar giliau, nes čia yra nacionalinio saugumo ir tautos išlikimo reikalas. Man ne tas pats, kas po 50 metų balsuos mano tėvynėje.
Viešojoje erdvėje ir politikų tarpe diskutuojama apie elektroninio balsavimo įvedimą visuotiniuose rinkimuose, kaip tai padarė Estija. Jūsų nuomone, ar Lietuva turėtų pasekti estų pavyzdžiu?
Mano nuomone, šiuo atveju, labai pasverta. Estai įvedė elektroninį balsavimą, pabandė pateikti kitoms šalims ir daugelis šalių analizavo ir, vis tik tai, priėjo nuomonės, kad daug svarbiau ne elektroninis balsavimas, bet piliečių įsitraukimas į pilietinės tautos formavimą.
Estijoje tokia galimybė yra ir čia labai reikėtų pasverti to elektroninio balsavimo rinkimuose situaciją. Manau, kad daug svarbiau aukščiausias patikimumo laipsnis, o jis yra tada, kai yra stebėtojai, žmogus ateina į viešą erdvę, urna yra, paima biuletenį, užeina į kabiną, kabina pilnai apsaugota, niekas negali ten matyti ir priima sprendimą.
Toks piliečio instituto supratimas, kada jis turi tokią seną britanišką poziciją, habeas corpus, kai turi savo asmeniu liudyti save. Aš nesižaviu elektroniniais balsavimais, aš žaviuosi piliečiais. Žaviuosi normaliais žmonių santykiais, o ne santykiai per feisbuką, tviterį ar vaiberį. Jie padeda, bet jie, deja, nėra tai, kas liudija mūsų bendrą socializacijos laipsnį.
Kokią pirmą šalį pasirinktumėte savo pirmajam prezidentiniam vizitui?
Čia visi sutarę Lietuvoje formuoti šitą stereotipą? Manote, kad užsienio formuojama numeriais – pirma, antra, trečia šalis? Kadangi jau padirbėjau kitose erdvėse, klausimas rodo, kad kažkas negerai su viešąja nuomone.
Suprantu, 1990–2001 metais, kai mums reikėjo partnerių, kad mus priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, tada buvo svarbu, kokios sostinės kaip mus palaiko. Buvo svarbu, kad Vašingtonas, Paryžius, Londonas ir Berlynas mus palaikytų. Tada buvo svarbu, kad Varšuva, Praha ir Budapeštas mus palaikytų. Tada mes trys Baltijos šalys formavome politiką, kaip mums daryti, kad tas sostines įvairiai paveikti. Tada suformavome strategines partnerystes, nes mums reikėjo įstoti į Europos Sąjungą ir NATO.
Šiandien situacija visiškai kita. Mes esam lygiateisiai Europos Sąjungos ir NATO nariai, kurie sako, kad visos šalys turi vienodą statusą. Energetinės jungtys, kas jas finansuoja – Lenkija ar Europos Sąjunga? „Rail Baltic“ kas finansuoja – Lenkija ar Europos Sąjunga?
Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija turi auksinę progą sujungti, harmonizuoti veiksmus, įgyvendinant Europos Sąjungos priimtą planą dėl energetinių jungčių, dėl elektros energijos rinkos sinchronizavimo, dėl geležinkelių. Galima čia kažkurią sostinę išskirti? Ar manome, kad turime būti klapčiukais? Lietuva yra lygiateisė, pilnavertė, atsakinga, įsipareigojusi šalis tiek NATO, tiek Europos Sąjungos šalis. Tad jų kontekste visiškai aiškios vietos, kuriose iš karto gali pasiekti rezultato, o po to styguoti savo dvišalius vizitus.
Su kuria valstybe, jūsų manymu, Lietuva turėtų megzti glaudesnį ryšį užsienio politikoje?
Dvišalių santykių kontekste su Latvija, Lenkija, Rusija ir Baltarusija, nes čia yra kaimynystė, yra sienos. Visi šie dvišaliai santykiai, mano nuomone, nėra pakankamai išvystyti. Labai liūdna, kad Baltijos šalių bendravimas tapo formalus. Mes turėjome labai gerą bendravimą. Dabar Baltijos asamblėjos ir Baltijos ministrų tarybos vaidmuo labai sumažėjo. Labai liūdna.
Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, taip pat reikėtų sakyti, nededama tiek pastangų, kurios galėtų išspręsti klausimus. Žinoma, mes turime suprasti, kad kalbėdami su lenkais turime prisiminti latvius ir estus, nes turime bendrų dalykų.
Lietuvos ir Baltarusijos, Lietuvos ir Rusijos santykiai yra ir dvišaliai, ir Europos Sąjungos konteksto reikalai. Kaimynystės, ypač Rytų kaimynystės, kontekste yra akivaizdu, kad turime atskirti labai aiškiai tuos dalykus, kurie susiję su Rusijos veiksmais pažeidžiant tarptautinę teisę. Kalbu ne apie Rusiją, kalbu apie Putino administraciją. Susitarkime, kad kai kalbame apie tas šalis, mes nekalbame apie jų žmones, jų visuomenes.
Tačiau mes puikiai suprantame, kad Europos Sąjungos ir Rusijos, bei Europos Sąjungos ir Lietuvos kontekste turime daug klausimų su Putino administracija. Su Boriso Jelcino administracija turėjome geresnius santykius. Su Putino turime sudėtingus santykius. Čia mes turime labai aiškiai pasakyti, kad taip, turime būti labai tvirti ir naudoti visus diplomatinius instrumentus ginant Europos Sąjungos poziciją Rusijos ar Putino administracijos atžvilgiu dėl konkrečių sankcijų, dėl to, kad Putino administracija įvykdė arba stimuliavo tarptautinės teisės pažeidimus.
Tai šiuo atveju, akivaizdu, kad turime laikytis vieningos Europos Sąjungos, ir NATO šalių pozicijos, kad Minsko susitarimai būtų pilnai įgyvendinti. Tačiau kalbant apie dvišalius pragmatiškus dalykus, reikia išskirti tuos klausimus, kur sprendimai yra būtini ir kuriuos reikia spręsti ir su Putino administracija.
Baltarusijos atžvilgiu yra taip pat. Turime suvokti, kad dabar Baltarusija su Europos Sąjunga ieško būdų keisti santykių kryptį ir Baltarusija padarė didelį žingsnį – ji nepripažino Krymo aneksijos. Žinant, kokį tai galėjo išprovokuoti spaudimą iš Putino administracijos. Jie pakankamai sudėtinguose santykiuose. Štai kodėl Europos Sąjunga ir Baltarusijos santykiuose ieškoma kiek įmanoma daugiau racionalinių mažų žingsnelių, kurie leistų spręsti praktinius dalykus.
Yra garsiai šaukiančių balsų visuomenėje, pradedant aršiais politikais, kuriems reikalinga baimė. Kai yra priešas už vartų, tada visi paralyžiuoti ir galvoja, kad šitas vadas mus apgins. Vieni aršieji taip ir gyvena, prileidžia į eterį visokių baimių, o po to jos formuoja viešąją nuomonę. Tada visi pameta sveiką protą ir nesugeba atskirti pelų nuo grūdų.
Akivaizdu, kad reikia ne šaukti, jog priešas už vartų, nes tai nieko nepadės, reikia pradėti galvoti, kokie veiksmai reikalingi, kad tų priešų aplinkui nebūtų. Dėl to reikia aukštos diplomatijos, reikia intelektualinių pajėgumų, reikia sprendimų, kurie padėtų atsakyti į tuos klausimus. Kaimynystėje yra be galo daug sudėtingų klausimų. Tiek su Baltarusija, tiek su Rusija.
Bet su šių šalių visuomenėmis turime veikti priešingai. Turime daryti atidaryti vartus visuomeninių organizacijų bendradarbiavimui, skatinti mokslininkus, menininkus, sportininkus, aplinkosaugininkus kuo daugiau vystyti bendrų projektų. Mums reikia statyti mažus tiltus tarp tautų, kad riksmas „priešas už vartų“ būtų vis silpnesnis. Mums reikia draugų už vartų.
Ar manote, kad Astravo atominė elektrinė yra problema ir, jei taip, kaip planuotumėte ją spręsti?
Lietuvoje yra suformuota viešoji nuomonė, kad Astravas yra problema ir tame kontekste Baltarusijos administracija, vykdydama projektą neįvykdė „Argus“ konvencijos reikalavimų. Taip pat, kaip žinote, A. Lukašenkos administracija kėlė klausimus Lietuvai dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbų. Dėl konteinerių, dėl saugumo ir dėl kitų klausimų. Abiejose pusėse yra pretenzijų. Ar jūs manote, kad tik viena šalis turi pretenzijų?
Dabar akivaizdu, kad nepaisant to, kad „Argus“ konvencijos reikalavimai nebuvo pilnai įgyvendinti, dabar svarbus etapas yra tos Astravo elektrinės saugumo reikalai. Nesaugiai elektrinei licencija nebus išduota. Bet Astravo elektrinei licencijų išdavimas yra tarptautinių agentūrų rankose, tai yra Pasaulinės energetikos saugos tarnyba, yra Pasaulinė atominės energetikos akreditavimo ir licencijavimo tarnyba. Ir yra europinės institucijos, nes yra „Euroatomo“ sutartis.
Šiuo atveju, kadangi Baltarusija yra tų organizacijų narė, ji puikiai žino, kad ji turi tik vieną šansą užtikrinti skaidrumą visose elektrinės saugumo testų situacijose, nes kitaip licencijos ji negaus. Jei licencijos ji negaus, tokia elektrinė negali būti eksploatuojama.
Reiškia šiandien Lietuvos žmonių požiūriu yra svarbiausias saugumas. Černobylio elektrinės avariją mūsų karta atsimena ir atsimena kokią kainą už tai sumokėjo Baltarusijos žmonės. Daug didesnę negu Lietuva, kadangi viskas buvo čia pat. Dar ir dabar Baltarusijoje yra teritorijų, kurios yra užterštos.
Saugumo problemos yra Lietuvai, Lenkijai, Latvijai, Estijai, Švedijai, Suomijai ir tai pačiai Baltarusijai. Taip pat ir Ukrainai bei Rusijai. Jeigu kažkas įvyktų, nukentėtų visas regionas, kaip jis, vienaip ar kitaip, kentėjo dėl Černobylio avarijos. Čia ne tik Lietuvos problema. Astravo saugumo reikalai yra ir Lenkijos, ir Latvijos reikalas. Lietuva mano, kad tik ji viena gali nukentėti. Taip nėra.
Tai yra tarptautinės bendruomenės klausimas. Štai todėl šiandien reikia kelti visus reikalavimus, kad saugumo kontekste viskas būtų įvykdyta 100 proc. Štai kodėl Europos Sąjungos ir Lietuvos ekspertų dalyvavimas tikrinant saugumo reikalavimus yra būtinas.
Ne dujas reikia siūlyti, tiesa pasakius, S. Skvernelis keistai pasiūlė dujas. Jos vis tiek būtų rusiškos. Geriau pasiūlytų ne dujomis, o padaryti biokuru varoma elektrinę, pavyzdžiui, šiaudais, karklais. Kiek R. Karbauskio biznis turėtų rinkos tiekiant šiaudus kurenti tokią elektrinę. Čia S. Skvernelis ir kaip žaliasis, ir kaip valstietis būtų nuostabus. Jis taip pasiūlytų nesibaigiantį šiaudų šaltinį kaimynams. Jei tikras patriotas, kaip jis čia tas dujas siūlo. Šiaudais! Kūlių gi turim, kiek čia būtų rinkos, o Dieve. Klestėtų mūsų žemės ūkis vien šiaudų eksportu.
Neseniai Lietuvą sukrėtė teisėjų korupcijos krizė, dėl jos visuomenės pasitikėjimas Lietuvos teisine sistema labai smuko. Jei būtumėte išrinktas prezidentu, kaip spręstumėte nepasitikėjimo šalies teisine sistema problemą?
Pasitikėjimo teismais tema visame pasaulyje yra labai jautri. Teisėjas vieną išteisina, o kitą nubaudžia. Vienas sako, kad per mažai man priteisė, aš nepatenkintas. Kitas sako, kad mane per daug nubaudė, aš nepatenkintas. Šių žmonių nepasitenkinimas jau šiek tiek formuoja viešąją nuomonę. Teismai tam ir yra, kad jie priimtų sprendimus nesižvalgydami, pasverdami ir, patinka ar ne, teismo sprendimas turi būti vykdomas. Dažnai vykdant teismo sprendimus mes nepatenkinti. Pasitikėjimo teismais problema yra labai paini ir sudėtinga. Tačiau teismų skaidrumas, nešališkumas ir teismo tvirtumas yra būtinas.
Akivaizdu, turėtų būti dedamos didelės pastangos išaiškinti teismų priimtus sprendimus, kas Lietuvoje yra labai silpnai daroma. Teismai priima sprendimą, jie labai sudėtingi, labai daugiabriauniai ir teismai nemoka komunikuoti, kodėl būtent taip nuspręsta. Čia yra viena problema.
Teismams labai būtinas demokratinis skaidrus mechanizmas, kuriame labai trūko visuomenės dalyvavimo. Tarėjų instituto ar kurio nors kito. Kai kas manė apie prisiekusiuosius, bet jis labai sudėtingas pasaulyje, nedaug kur jis yra, jis taip pat nepadidina pasitikėjimo teismais.
Toliau reikalinga stipri privačių ir viešų interesų kontrolė. Taip pat galima būtų galvoti, kad prieš teisėjus skiriant, būtų pateikta jų darbų analizė ir daroma visuotinė apklausa, viešosios konsultacijos su specialistais, su katedromis, su administracijos pareigūnais, anoniminės informacijos papildomas surinkimas.
Nors kaip minėjau, viešojoje erdvėje gali būti dirbtinai sukurstytos aistros apie vieną ar kitą teisėją. Žinoma, negalima iškart tikėti ta apklausa, bet tai, kad gali sukurti mechanizmą, kuris leistų net ir anoniminiu būdu sužinoti, ne tik iš STT pažymų. Ta pažymologija yra labai bjaurus dalykas, čia mes einame atgal į komunistinius laikus. Ta pažymologija, kurią pastaruosius dešimt metų mosavo, nieko bendro su Europos Sąjungos komitologija neturi.
Žinoma, reikia suprasti, kad Lietuvoje turime iššūkį su ilgai besitęsiančiomis bylomis. Korupcinės bylos nagrinėjamos be galo ilgai. Tai neprisideda prie jokio pasitikėjimo teismais. Specializuotų teisėjų kolegijos, kurios nagrinėtų korupcines arba skandalingas bylas, kuriose reikalingas patikimas, tikslus atsakymas, bet per tam tikrą logiškai nustatomą laiką. Arba, jeigu byla labai sudėtinga, turėtų būti pateikti argumentai, kodėl terminai turėtų būti pratęsti. Taip pat reikia užkirsti kelią advokatų piktnaudžiavimui. Reikia galvoti kaip suvaržyti tos gynybinius dalykus, kad jie nebūtų – piktnaudžiavimo dalykai.
Turi būti pastoviai tobulinama, kad būtų užtikrintas bylų nevilkinimas. Jis turėtų būti visose grandyse: nuo tyrėjų, prokuratūros ir taip nuo STT. Niekaip negaliu suprasti, kodėl STT turi uždėti antrankius merui arba teisėjui. Niekaip negaliu. Kuo jie skiriasi nuo banditų? Jeigu čia neturime supratimo arba reikia parodyti visuomenei su televizijos kameromis, tiesa pasakius, kažkas netvarkoje šitoje valstybėje.
Suprantu, sulaikė žulikus, ginkluotą gaują, banditus, galinčius pasipriešinti. Bet merą, teisėją... Atleiskit, kur čia mes esame? Pakankamai yra pavyzdžių keistų, kurie yra daugiau liaudžiai parodyti, kaip čia kapojamos galvos, šiaip liežuviu buvo daug sakyta, kiek čia galvų nukapos, bet tulpių paštas parodo, kad tos galvos nenukrito.
