Jei toks pranešimas būtų perskaitytas prieš metus, sakyčiau, kad nereikia būti perdaug reikliems ir priekabiems – palaukime dar metus. Gal pernelyg sureikšminamas Prezidento metinis pranešimas, tačiau iš valstybės vadovo norisi išgirsti svarbiausius šalies padėties akcentus, opiausias problemas, prioritetus, pagrindines raidos kryptis. Deja, dauguma klausimų tebuvo tik paminėti vienu sakiniu ar tik vienu žodžiu, nors nemaža jų dalis yra valstybei ir žmonėms pakankamai aktualios temos bei skaudžios problemos. Nors Prezidentė metinio pranešimo pradžioje pareiškė, kad „esu konstruktyvaus žodžio šalininkė“, bet būtent konstruktyvumo, nuoseklumo, tęstinumo (įvertinant 2010 m. pranešimą) Dalios Grybauskaitės kalboje ir trūko.
2009 m. Prezidento rinkimų kampanijos metu D.Grybauskaitė pabrėždavo, jog ji kovos prieš oligarchus ir monopolijas. Tai buvo jos rinkimų arkliukas. Šių metų Prezidentės pranešime apie tai nieko neišgirdome. Taip ir liko neaišku ar kova tęsiama, ar oligarchus su monopolininkais jau nugalėjome, ar tiesiog šalies oligarchizacija ir monopolizacija jau nebėra Lietuvos problema.
Daugiausia vietos pranešime buvo skirta teisinei sistemai. Iš to reikėtų suprasti, jog ši sritis ir buvo svarbiausias pranešimo akcentas. Juolab, kad pati Prezidentė galėjo paminėti ir savo nuveiktus darbus. Sutinku, jog Baudžiamojo Kodekso pataisos, Teismų įstatymo pakeitimai – svarbus dalykas, tačiau Lietuvos teisinėje sistemoje, deja, negarantuojamas svarbiausias ir reikalingiausias žmogui dalykas – teisingumas. Joje išlieka didžiausios ir opiausios problemos – atsakomybės, pilietiškumo bei žmogiškumo stoka.
O štai žmogui (palyginus net ir su 2010 metų pranešimu) Prezidentės kalboje vietos praktiškai neatsirado. Socialine tema tebuvo mestos tik kelios nieko nesakančios frazės. Kaip antai – „Būtent dabar ypatingą prasmę įgauna solidarumo idėja“. Ir iš karto po to: „Padėkime verslui“. Taip ir liko neaiški ta solidarumo idėja – ar ją turime suprasti pagal tradicinę europietišką demokratinę sampratą, ar lietuviškai – jog vargingieji turi kentėti, bet solidarizuotis tam, kad turtingieji net krizės sąlygomis turėtų galimybę sau krautis pelnus? Pranešime pasigedau, mano supratimu, svarbiausio – aiškios Prezidentė pozicijos, jog ji stoja silpnesniojo, skriaudžiamo žmogaus pusėn, nes eilinis pilietis vis dar sieja savo viltis su ja. Savo pranešime D.Grybauskaitė nepasakė nieko, kas žmones priverstų suklusti, kas nevarytų „juos arba į neviltį, arba – į viltį svetimoje šalyje“.
Atrodo, Prezidentė stengėsi bent vienu žodžiu paminėti kuo daugiau sričių, tačiau, tarkim, ekonomikai ar energetikai skirti po vieną sakinį nėra nei konstruktyvu, nei konkretu. Manau, neseniai Latvijos Prezidentas Valdis Zatleris, pateikdamas pirmalaikių rinkimų idėją Latvijoje, pasakė žymiai daugiau, nei visas D.Grybauskaitės metinis pranešimas.
