Liaudies valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga, vadovaujantis demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis, demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė – turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.
Tautinė valstybė
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, taip yra. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas. Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.
Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuonys, kurie Lietuvoje steigia kitos šalies vardu politines organizacijas? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija, Lenkų Lietuvoje (Polaki na Litwe) organizacija; jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, nors jie yra Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams bus abejingi arba priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip balsavo 1990 m. kovo 11 d. lenkai Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai dėl Lietuvos nepriklausomybės arba kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi pačiame demokratijos mechanizme. Čia verta minėti naują , kitataučio įsteigtą, deja, labai populiarią, Darbo, iškilaus publicisto pavadintą, Uspaskicho Archangelsko partiją. Joje slypi pavojus daugumos valia Lietuvai tapti NVS nare, Rusijos vasale.
Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“ ir iš dabarties kosmopolitinės nuostatos, tautinės savimonės išlikusius pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.
Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą ,,Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą … Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis, ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose. Iš skyriaus ,,Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties konspektine apžvalga, verta cituoti:
Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.
Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.
Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.
Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.
Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.
Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.
Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.
Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?
Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.
Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.
Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.
Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.
Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.
Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!
Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.
Tautos istoriija kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.
Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.
Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.
Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.
Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai.
Valstybės valdymo mechanizmui pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – kelių metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimusi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymu, pradedant lopšiu, mokykla.
Algimantas Zolubas
